„Scanoramos“ konkursinėje programoje – net 3 buvusių skalviečių darbai

Europos šalių kino forumui „Scanorama“ paskelbus šių metų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ lietuviškosios programos dalyvius, labai apsidžiaugėme – iš kruopščiai atrinktų trumpametražių filmų penketuko net 3 filmų režisierės yra buvusios „Skalvijos“ kino akademijos mokinės!

Ką režisierės prisimena iš SKA laikų, koks buvo jų kelias į kino režisūrą bei kokius filmus pristato šių metų „Scanoramoje“ ir kalbamės su Egle Mameniškyte, Klaudija Matvejevaite ir Jore Janavičiūte.

egle m
Režisierė Eglė Mameniškytė (filmas „Gimimas“)

Egle, kada ir kokiame SKA kurse mokeisi?

2012 – 2014m. mokiausi vaidybinio kino kurse, kuriam vadovavo Tomas Smulkis.

Ką prisimeni iš SKA laikų?

Pirmiausia, kas šauna į galvą, tai sutikti žmonės – bendraamžiai, kurie be galo įkvėpė, dėstytojai, kurie ne tik daug visko išmokė, bet tapo svarbiais žmonėmis, su kuriais iki dabar labai gera ir miela bendrauti… Taip pat, kad tuo metu atradau erdvę, kurioje jaučiuosi saugi ir suprasta, kurioje galėjau būti savimi.

Kokį vaidmenį suvaidino SKA tavo specialybės klausimu?

Labai svarbų. Baigus SKA iškart žinojau, kad noriu stoti į režisūrą, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad įstojau į animaciją. Visai nesigailiu, nes joje telpa ne vienas mano pomėgis, jaučiuosi daug laisvesnė raiškos atžvilgiu, o ir nuo kino nepabėgau.

Apie ką tavo šių metų „Naujojo Baltijos kino“ konkursinėje programoje pristatomas filmas? Kodėl jį kūrei?

Filmas „Gimimas“ yra apie baimę miškui, tamsai ir kas slepiasi joje. Prieš gerą pusmetį daug laiko praleisdavau miške. Visai netikėtai pradėjau justi kaip kinta mano pačios būsena toje lokacijoje, priklausomai nuo sutiktų žmonių, gyvūnų ar keičiantis paros metui. Man miškas visada atrodė mistiškas, apipintas įvairiausiais gandais ir istorijomis, kas mane pačią ir veikė, ir gąsdino, tuo pačiu ir traukė. Tada ėmiau domėtis medžiais, skaičiau straipsnius apie augalų sąmonę, atmintį… Visa ta informacija bei asmeninės patirtys, baimės, jausenos skatino visą tai užfiksuoti ir paversti judančiu vaizdu. Taip ir atsirado šis filmas.

gimimas
Kadras iš filmo „Gimimas“ (rež. Eglė Mameniškytė)

NBK lietuviškosios programos nominantai – vien merginos režisierės. Ar tave tai stebina?

Ne, man atrodo, kad pastaruoju metu moterys stipriai išlaisvėjo ir drąsiai kuria visose meno srityse, kas yra be galo džiugu!

Ko palinkėtumei sau per ateinančius penkerius metus?

Labai labai norėčiau atsikratyti kelių baimių, kurios dažnai varžo kūrybą, taip pat dar daugiau domėtis ir palaikyti kuriančius bendraamžius, susidraugauti ir kurti kartu, nes taip daug drąsiau ir smagiau!

———————————————————————————————————–

Klaudija Matvejavaite
Režisierė Klaudija Matvejevaitė (filmas „Paskutinė diena“)

Klaudija, kada ir kokiame SKA kurse mokeisi?

Mokiausi vaidybinio kino kurse 2010 – 2013 metais.

Ką prisimeni iš SKA laikų?

Paskaitas. Į SKA ėjau ne bendrauti, susirasti draugų ir gerai leisti laiką, bet grynai iš susidomėjimo apie kiną. Net ne susižavėjimo, nes tada nelabai supratau, kad filmas yra meno kūrinys. Geriausiai prisimenu, kaip su Izolda Keidošiūte „Kinemoje“ žiūrėdavom kino klasiką. Ten pirmą kartą supratau, kad filmai atspindi savo laiko tikrovę: kultūrą, technologijas, žmonių mąstymą. Iš to suvokimo – labai lėtai, praėjus daug laiko – išsikristalizavo mintis, kad filmo kūrimas yra atsakingas ir rimtas reikalas, nes žmonės į kiną eina pažiūrėti tavo nuomonės apie pasaulį, o gal, jeigu labai geras filmas, net jos perimti!

Kokį vaidmenį suvaidino SKA tavo specialybės klausimu?

Kai sugalvojau, kad noriu rinktis režisūros specialybę, tai buvo nesąmoninga, nes žinojau tik tą žodį ir nieko daugiau. Dar kokiu šriftu reikia rašyti scenarijų ir kaip įsijungti Premiere Pro programą. Viskas. Jeigu ne SKA, turbūt iki mokyklos baigimo būčiau užmiršus, kad vaikystėje tvirtai nusprendžiau kurti filmus. Bet SKA padėjo suprasti tos srities mastą ir rimtumą, o tuo pačiu ir azartą. Man filmų – ar tų pirmųjų mokyklinių video – kūrimas visada buvo labai inertiškas veiksmas. Iki SKA – nes nebuvo suvokimo, kas ir kodėl tai yra, o po SKA – nes tai atrodė natūralu ir savaime suprantama. Kaip kažkas gali nenorėti dirbti kine?

Apie ką tavo šių metų „Naujojo Baltijos kino“ konkursinėje programoje pristatomas filmas? Kodėl jį kūrei?

„Paskutinė diena“ yra apie šeimą – tėvą, motiną ir du vaikus, kurie žino, kad jų laukia tragedija, bet negali apie ją pasikalbėti. Kodėl? Ar jie bijo vieni kitų? Ne. Ar jiems taip lengviau? Ne. Ar jie taip atitolę vienas nuo kito, kad nebegali kalbėtis apie asmeniškus dalykus? Lyg ir ne. Ir vis dėl to nesikalba. Žmonės, kurie matė filmą, to nesikalbėjimo priežastį įvardijo labai skirtingais žodžiais, kurie kiekvieną kartą man sukelia naujų minčių, apie ką yra filmas – arba apie ką jis galėtų būti, jeigu būtų išbaigtesnis, pilnesnis, su daugiau gyvenimo patirties.

Norėjosi padaryti filmą, kuriame būtų beveik vien dialogai, bet veikėjai pradėtų iš tiesų kalbėtis tik tada, kai nutyla. Mums taip juk būna kasdien: šnekam milijonus nesąmonių, pilam visas savo smegenų šiukšles lauk, o kai atsitinka kas nors labai baisaus arba gražaus – tylim. Bet čia labai sunki užduotis, kuriai prireiks ne vieno bandymo.

Paskutine diena
Kadras iš filmo „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė)

NBK lietuviškosios programos nominantai – vien merginos režisierės. Ar tave tai stebina?

Visiškai ne. Man pasisekė užaugti ir gyventi aplinkoje, kur buvo pastebimi žmonių talentai, mintys ir silpnybės, o ne amžius ar lytis. Dėl to man atrodo, kad tas moterų desantas yra visiškas atsitiktinumas – kitais metais gal bus vieni vyrai. Bet suprantu, kad ne visoms moterims yra taip paprasta kalbėti apie tai, kas rūpi, ne visų aplinka yra drąsinanti ir palaikanti. Dėl to labai džiaugiuosi už savo geras drauges ir koleges ir didžiuojuosi, kad kartu su jomis galiu būti, nors kol kas kukliu, pavyzdžiu, kad niekada nereikia bijoti paimti vairą į rankas. Prieš porą dienų girdėjau per radiją dainą, kur mergina dainavo: „<…>man reikėtų dažniau patylėti ir galvoti, ką sakau, nes kartais būnu per daug atvira“. Ir tai buvo lengvas pop kūrinukas. Tokias mintis pavojinga įsileisti į galvą, ypač būnant labai jaunai. Norisi, kad žmonėms, ne tik moterims,  reikėtų ne tik rimtos priežasties ką nors pasakyti, bet ir tokios pat rimtos priežasties patylėti. Ir kalbėti, ir tylėti yra labai didelė atsakomybė.

Ko palinkėtumei sau per ateinančius penkerius metus?

Į juos įtalpinti kokius penkiolika metų.

———————————————————————————————————–

Jore Janaviciute (3)
Režisierė Jorė Janavičiūtė (filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“)

Jore, kada ir kokiame SKA kurse mokeisi?

Kino teorijos ir analizės kurse 2009 – 2010 m.

Ką prisimeni iš SKA laikų?

Geriausiai prisimenu žmones. Su daugybe jų bendrauju iki šiol. Tiek iš savo, tiek iš vaidybinio ar dokumentinio kino kūrimo kursų. Jaučiuosi dalimi vienos pirmųjų, šiek tiek legendinės „skalvijukų“ kartos. Tai man didelė garbė. Kai kurie šių žmonių man ir dabar labai daug padeda. Tuomet juos visada tyčia ar netyčia būdavo galima sutikti „Skalvijoje“. Niekad nežinodavai, kur tie susitikimai nuves. Mane, manau, bent iš dalies atvedė ten, kur esu dabar.

Kokį vaidmenį suvaidino SKA tavo specialybės klausimu?

Baigusi kino teorijos ir analizės kursą pradėjau rašyti apie kiną. Tą darau jau beveik aštuonerius metus, tik dabar dar ir kuriu kiną. Baigusi „Skalvijos“ kino akademiją pasirinkau studijuoti žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete. Tačiau neužteko kino tik žiūrėti, norėjosi ir kurti pasaulius, kokie galimi tik kine. Šiuo metu studijuoju vaizdo režisūros magistro antrame kurse. „Skalvijos“ kino akademija padėjo man atrasti bendraminčių ir padėjo tvirtus pagrindus mano meilei kinui.

Apie ką tavo šių metų „Naujojo Baltijos kino“ konkursinėje programoje pristatomas filmas?

Tai vienos nakties meilės istorija. Jo pagrindiniai herojai yra Domas ir Simona. Domas yra kleptomanas. Jis dirba sporto klube per integracijos programą, padedančią sugrįžti į visuomenę turintiems psichikos problemų. Vieną dieną jis neatsilaiko ir apvagia egzistencinę krizę išgyvenančią jauną gydytoją Simoną. Ji ieško savo daiktų, prašo Domo pagalbos, jam labai gėda, tačiau jis negali prisipažinti. Jis sako surasiąs jos daiktus rytoj ir pasisiūlo ją pavežti namo. Jie leidžiasi į kelionę per naktinį miestą.

Kur dingsta
Kadras iš filmo „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (rež. Jorė Janavičiūtė)

Kodėl jį kūrei?

Norėjau sukurti tokį filmą, kuris primintų filmus, dėl kurių pamilau kiną – paauglišką, lengvą, šiek tiek naivų – pasaką. Man jis nostalgiškai primena besimokant „Skalvijos“ kino akademijoje draugų sukurtus filmus. Taip pat vienas motyvų filme yra nuovargio tema. Gydytojams, ypač jauniems, tai aktuali tema, jie dažnai dirba per daug darbų, kaip ir mes, kino kūrėjai, ir kartais „pasigauna“ vadinamą pervargimo sindromą. Jį turi ir mano herojė Simona. Dėl jo ji nustoja jausti, tačiau dėl to labai išgyvena. Tai filmas ir apie troškimą jausti.

NBK lietuviškosios programos nominantai – vien merginos režisierės. Ar tave tai stebina?

Visiškai ne. Dažnai tenka matyti įvairias kitose šalyse vykstančias diskusijas apie sudėtingą moterų padėtį kino industrijoje ir apskritai. Tačiau, man atrodo, Lietuvoje jos visiškai neaktualios. Šis klausimas reikalauja ilgesnio argumento, tačiau aš remsiuosi asmenine patirtimi – augau tarp stiprių moterų, tiek mokykloje, tiek universitete daugybėje sričių nesijaučiau nusileidžianti berniukams, vaikinams. Manau, taip užaugo ir dauguma mano kartos merginų, todėl ir kurti kiną joms neatrodo kažkas sudėtingo ar labai „vyriško“. Mokausi LMTA, pusė, gal net daugiau, čia vaizdo režisūrą besimokančių, yra merginos, moterys. Man atrodo, kad stereotipas, kad režisierius – tai vyras – yra labai pasenęs.

Ko palinkėtumei sau per ateinančius penkerius metus?

Sukurti bent vieną pilno metro filmą ir gyventi tokį gyvenimą, kokį įsivaizduoju save gyvenančią.

———————————————————————————————————–
Filmų premjeros jau lapkričio 18 d. „Scanoramoje“.

 

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui „Scanoramos“ konkursinėje programoje – net 3 buvusių skalviečių darbai yra išjungti

Interviu su Monika, Rūta ir Nikolu apie First-Time Filmmaker Showcase festivalį, komandinio darbo svarbą ir alpakas

pizap.com15022839233012
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio

Monika, Rūta ir Nikolai, visi trys dalyvavote festivalyje, vykstančiame Londone, First-Time Filmmaker Showcase (Lift-Off Global Network Limited programoje), kur Nikolas, filmo operatorius, pristatinėjo Augustės Kunevičiūtės režisuotą trumpametražį “Invazija”. Papasakokite įspūdžius.

Monika: Tai festivalis skirtas jaunų kino kūrėjų skatinimui. Mane labai sužavėjo šilta festivalio atmosfera: festivalio įkūrėjai dalinosi savo istorijomis bei filmais, žiūrėjome ir vertinome vieni kitų trumpametražius filmus, o po peržiūros dalyvavome bendroje diskusijoje (vėliau dar gavom progą pasigrožėti po sodą lakstančiais triušiukais ir šnekučiuotis balkonėlyje, kuriame filmuota „Merė Popins“).

Nikolas: Šis renginys buvo labiau kaip workshop’as negu festivalis, kadangi jo metu buvo aptarinėjami išrinkti filmai. Festivalio organizatoriai dalinosi įspūdžiais apie filmus: kas patiko ir ką bei kaip galima tobulinti. Kadangi savo filmus yra sunku objektyviai vertinti, todėl tokie susitikimai yra labai naudingi.

pizap.com15022844934073
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio
pizap.com15022838379601
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio

Nikolai, kaip vertinai savo filmą festivalio kontekste? Ar susilaukėte kokių nors komentarų, klausimų? Kaip jauteisi pristatinėdami savo filmą visiškai nepažįstamai auditorijai?

Nikolas: Festivalyje buvo pristatyti labai skirtingi filmai. Dauguma buvo realistiniai ir vienas siurrealistinis. “Invazija” išsiskyrė tuo, kad jame buvo sujungti abu šie žanrai į vieną ir būtent tai labiausiai ir patiko organizatoriams bei kitiems kūrėjams.

Šalia gerų emocijų, patyriau ir streso: beveik visi filmai buvo filmuoti su profesionaliomis kameromis, o filmą “Invazija” mes filmavome su paprastu fotoaparatu. Šis skirtumas buvo akivaizdus: vaizdas buvo išplaukęs, o spalvos blankios. Atrodė, kad per visą filmą man taip ir nepavyko gerai suvesti fokuso. Prieš peržiūrą buvo baisu, ką kiti pagalvos: ar supras, apie ką šis filmas ir, kas buvo norėta juo pasakyti. Tačiau neskaitant ne itin kokybiško vaizdo, peržiūra praėjo gerai, o labiausiai džiugino tai, kad buvau jauniausias iš visų pristatančiųjų.

36920023
Nikolas Verseckas (asmen. f. alb.)

Monika ir Rūta, jūs SKA „įšokote“ į antrus metus ir į dokumentikos kursą, tuomet baigusios jį, prisijungėte prie vaidybinio kino kurso antrų metų. Palyginkite įgytas patirtis viename ir kitame kurse.

Monika: Abi šios patirtys yra labai skirtingos. Dokumentikos kurse ne tik susipažinau su kinu, bet ir išmokau pastebėti mane supančius žmones (praeivius gatvėje, kaimynę, su kuria nesisveikinau, salės darbuotoją parduotuvėje ir t.t.). Dokumentika žavi tuo, jog gero filmo paslaptis – įdomus žmogus ir kamera.

Šiame kurse taip pat sutikau Rūtą, kuri tapo mano kompanionė kuriant ir vaidybinį kiną. Tiesa, kuriant vaidybinį filmą jau reikia tam tikro pasiruošimo: scenarijus turi būti nepriekaištingas, kino dailė apgalvota, komanda suburta, o ir privalai aiškiai žinoti kokia filmo idėja ir kodėl jį darai. Vaidybinio kino kurse išmokau (ir vis dar mokausi) bene svarbiausio dalyko – darbo komandoje. O ir šiaip, labai smagu stebėti aktorius realizuojant tavo sulipdytą istoriją.

Monika Navickaite
Monika Navickaitė (asmen. f. alb.)

Rūta: Kadangi iš karto atsidūriau antrame kurse, nors apie kiną žinojau tikrai mažai ką, tai metus dokumentikos kurse pamenu kaip metus, kur vis bandžiau prisivyti kitus ir išmokt viską, ką praleidau, o kai atėjau į vaidybinį, tai ir žmonės visi jau pažįstami buvo, ir po dokumentikos nesijaučiau taip labai atsilikus. Abiejuose kursuose įgytos patirtys buvo tikrai gana skirtingos ir taip staiga pereiti nuo dokumentikos, prie kurios buvau ką tik apsipratus, į vaidybinį kiną buvo gana sunku. Žinoma, žinios iš vieno kurso labai pravertė kitame.

20120726_10207084300345469_1810182651_n
Rūta Pašukonytė (asmen. f. alb.)

Nikolai, Skalvijos kino akademijos vaidybinį kino kursą baigei prieš metus laiko. Ar tęsi audiovizualinį kelią ar pasukai visai kita linkme?

Nikolas: SKA supažindino mane su daugybe žmonių, kurių dėka aš ir toliau labai aktyviai einu operatoriaus keliu. Filmavimu domėjausi ir prieš Skalvijos kino akademiją, bet tas domėjimasis buvo labiau teorinis: filmavau mažai, filmų beveik nežiūrėjau, o apšvietimas man visai nerūpėjo. Būdavo, kad nufilmuoji vienoje vietoje, nufilmuoji kitoje – vienur gražu, kitur – ne, o kodėl taip yra, nebuvo aišku. SKA išmokė daugybės pagrindų, leido suprasti, ko reikia siekti kadre. Išvydau operatorystės amatą kaip erdvę, kurioje gali kaitalioti vaizdą kiek tik nori, nesukant galvos, kas yra už kadro ribų. Pamėgau kino aikštelę, darbą joje bei atmosferą.

Dabar planuoju stoti į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, tačiau operatorinio kursai renkami tik kas dvejus metus, todėl tai galėsiu padaryti tik kitais metais. Per šiuos laisvus metus noriu patobulinti fotografavimo įgūdžius, nes tame beveik neturiu patirties.

Monika, šiemet tavo diplominiu darbu patapo trumpametražis vaidybinis filmas „Mažoji Jeruzalė“, kuris gavo specialų „Skalvijos“ paminėjimą už mokėjimą įsigilinti į jausmus ir empatiją. Apie ką šis filmas? Ir kodėl kūrei būtent šia tema?

Little Jerusalem3
Kadras iš Monikos Navickaitės režisuoto filmo „Mažoji Jeruzalė“

Monika: Nuo pat pirmų metų Skalvijos kino akademijoje visi man kartoja, jog kiną turi daryti apie tai, ką supranti ar patyrei. Ėmiau svarstyti, ką gi tokio galėtų papasakoti mergina, visą savo gyvenimą praleidusi Jeruzalės mikrorajone? Taip gimė „Mažoji Jeruzalė“. Tai filmas ne tik apie empatiją, bet ir ištikimybę sau bei jauno žmogaus bandymus įveikti kompleksus.

Kuriant šį filmą, smagiausia dalis buvo iš tikrųjų ir nuosekliai atlikti savo scenaristės ir režisierės pareigas. Perrašiau scenarijų daugybę kartų. Tai dariau sąmoningai, paskatinta kurso vadovo Lino Mikutos ir kitų SKA dėstytojų ir dabar labai džiaugiuosi. Laikausi nuomonės, jog filmo stuburas visada yra istorija (o ne tiesiog akiai malonūs vaizdai, na nebent kuri filmą National Geographic kanalui).  Taip pat be galo buvo smagu dirbti su aktoriais – jie tikrai šaunuoliai, ypač devynmetis, filmo pažiba, Oskaras.

Rūta, tavo baigiamajame filme vaidino…alpaka. Kaip šovė į galvą kurti filmą su šiuo egzotiniu gyvūnu ir kaip vyko organizacija?

7
Kadras iš Rūtos Pašukonytės režisuoto filmo „Susitarėm“

Rūta: Mintis, kad noriu kurti filmą su alpaka buvo gimusi dar labai seniai ir net nepamenu kokiomis aplinkybėmis. Tačiau kai jau reikėjo pradėti galvoti idėjas savo diplominiams darbams, kažkaip netikėtai prisiminiau savo šį norą ir sugalvojau jį įgyvendinti. Surasti pačią alpaką nebuvo itin sunku, nes Lietuvoje yra vos kelios didesnės jų fermos, tad bandėme susitarti su mažiausiai nutolusia nuo Vilniaus ir, visa laimė, mums pavyko. Aišku, didžiausi sunkumai buvo tame, jog scenarijų reikėjo taikyti prie fakto, kad filmuojam gyvūną ir niekas negali nuspėti, kaip jis elgsis.

Kodėl stojote į Skalvijos kino akademiją? Ko tuo metu tikėjotės iš SKA ir kaip viskas keitėsi pradėjus mokytis ten?

Monika: Stojau į SKA degdama noru kurti kiną. Akademija mane išmokė, jog filmų kūrimas yra žymiai sunkesnis, bet ir daugiau dovanojantis užsiėmimas nei maniau. Be to, buvimas skalviečiu reiškia ne tik filmų kūrimą – tai gyvenimo būdas.

Rūta: Apie Skalvijos kino akademiją buvau girdėjus iš kelių draugų ir kažkaip tuo metu nieko rimto neveikiau ir visai norėjau atrasti kokią nors veiklą, kuri mane trauktų. Kadangi tikrai nelabai daug žinojau apie SKA, tai iki kol pradėjau ten mokytis, jokio išankstinio vaizdo nebuvau susidarius, tai ir tikėtis nežinojau ko, bet dabar labai džiaugiuosi, nes mėgstamą veiklą tikrai atradau.

Nikolas: Prieš įstodamas į SKA filmuodavau riedlentes. Tuo metu mes turėjome savo supratimą, kas yra filmavimas ir absoliučiai jokio supratimo apie operatorinį. Filmuojant riedlentes svarbu greitai surasti norimą kameros judesį ir atlikti jį tobulai kiekvieną kartą, kadangi nežinai, kada riedlentininkui vėk pavyks triukas. Kartais vieno 5 sekundžių kadro filmavimas užtrukdavo kelias valandas. SKA parodė, koks yra skirtumas tarp tiesiog filmavimo ir kino: kaip naudojamas apšvietimas, kaip skirtingai gali judėti kamera skirtinguose filmuose, išmokė, kad filmo kamera gali parodyti daug daugiau negu tai, kas yra matoma akimis ir t.t.

Ivasion still 3
Kadras iš Augustės Kunevičiūtės režisuoto filmo „Invazija“ (op. Nikolas Verseckas)

Kokie žmonės jus įkvepia ar įkvėpė mokytis, kurti, tobulėti?

Rūta: Manau labiausiai mane įkvepia dėstytojai ir tie žmonės su kuriais dirbi – visa komanda.

Nikolas: Mane įkvepia daug žinantys žmonės. Atrodo, kad kinas yra labai išsilavinusių žmonių profesija kaip ir knygų rašymas. Visi SKA dėstytojai žinojo labai daug: jie galėdavo papasakoti ne tik filmo siužetą ir mintį, bet jie žinodavo detales apie režisieriaus gyvenimą, užkulisių subtilybes ir kitus kultūrinius kontekstus, su kuriais galima būtų sieti tą filmą. Tokie žmonės įkvepia mokytis, domėtis bei skaityti.

Monika: Mane labai įkvėpė žmonės, sutikti pirmaisiais metais: kurso vadovė Giedrė Beinoriūtė, mus (tarsi vyresnė sesuo) globojusi Akvilė Gelažiūtė ir, žinoma, visa dokumentikų kompanija.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, kuriant kiną?

Rūta: Mokėt dirbti komandoje ir išgirsti kitus. Ir visada labai svarbu išklausyti pastabas ir bandyti kuo labiau į jas atkreipti dėmesį, bet taip, kad pats nepamestum savo idėjos.

Monika: Kinas labai daugiasluoksnis ir įvairus, tad atsakyti į šį klausimą yra sunku. Šiuo metu man kine svarbiausia ieškoti žmogaus, t.y. gilintis į žmonių istorijas, jausmus ir „transliuoti“ filmu tam tikrą žinutę, užuot pasitenkinant tik gražiais vaizdais.

Nikolas: Kuriant kiną svarbiausia gerai suprasti temą, apie kurią darai filmą. Pamenu Andrius Blaževičius liepė daryti filmus apie save ir aš tik vėliau supratau, kodėl tai yra taip svarbu. Jeigu kažko neupranti, tai ir filmas gausis paviršutiniškas, nutolęs nuo realybės. Man atrodo, kad kine labai svarbu paimti kažkokią visiems žinomą temą, bet subtiliai parodyti tai, ko daugma nežino.

Ko palinkėtumėte būsimiems ir esamiems skalviečiams? Ko palinkėtumėte patys sau?

36920020
Nikolas Verseckas ir Monika Navickaitė (asmen. f. alb.)

Monika: Visų pirma linkiu nebijoti ateiti į SKA, nes tai nuostabi vieta „savęs“ ieškojimui. Esamiems skalviečiams linkiu nepamiršti, jog kartais svarbiau ne filmai, o tie nuostabūs žmonės, kurie jus supa. Sau? Sau linkiu ir toliau „degti noru kurti kiną“ (ir neperdegti).

Rūta: Svarbiausia yra nebijoti daryti ir parodyti tai, ką padarei, nes jei visada slėpsi savo darbą, nesužinosi, ką darai gerai ir, kur kažką gali padaryt geriau. Na, o sau… netingėti ir nebijoti.

Nikolas: Būsimiems ir esantiems skalviečiams palinkėčiau lankyti paskaitas ir labai daug domėtis. Domėtis viskuo, kuo tik galit – nežinia, iš kur gali kilti mintys kitam filmui. Man atrodo, kad SKA gali duoti nesuvokiamai daug, reikia tik mokėti tuo pasinaudoti. Sau palinkėčiau įstoti į LMTA ir daugiau skaityti knygų bei žiūreti filmų.

* Už galimybę Monikai, Rūtai ir Nikolui padovanoti kelionę į Londoną dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Interviu su Monika, Rūta ir Nikolu apie First-Time Filmmaker Showcase festivalį, komandinio darbo svarbą ir alpakas yra išjungti

Interviu su Pijumi ir Adolfina apie Zlín kino festivalį, SKA ir, kodėl reikia skaityti

Pijus Mačiulskis ir Adolfina Kunčiūtė – šių metų SKA vaidybinį kino kursą baigę skalviečiai, kurie abu buvo jau ne kartą pastebėti tiek lietuviškuose, tiek užsienio jaunimo kino festivaliuose. Interviu kalbamės su jais apie neseniai aplankytą Zlín kino festivalį, patirtus nuotykius kelionėje, taip pat apie šį pavasarį sukurtus diplominius darbus bei ateities planus.

ll
Adolfina Kunčiūtė ir Pijus Mačiulskis

Pijau ir Adolfina, lankėtės viename iš seniausių ir didžiausių kino festivalių jaunimui – 57 –jame tarptautiniame Zlíno Kino Festivalyje, Čekijoje. Kokie įspūdžiai?

Pijus: Labai įdomi atmosfera. Vaikščiodami miestelyje, o ypač pavakare, jautėmės kaip „Trumeno Šou“ personažai. Ir šiurpu, ir kartu labai unikalu: atrodė, kad žmonių labai nedaug ir, kad jie sukiojasi tik kažkur 50 metrų spinduliu aplink mus, o toliau – viskas tuščia. Tačiau tuo pat metu viskas lyg ir veikė, judėjo ir festivalis atrodė gyvas. Labai daug filmų tiek mažiems, tiek ūgtelėjusiems. Gana didelį ir įvairų filmų pasirinkimą siūlė programa, taip pat ir su kino salėmis. Jų buvo įvairių: ir po atviru dangum, ir prekybos centre, ir kažkokiam atskiram pastate. Manau, abu sukramtėm daug vertingų filmų.

pizap.com14991778201251
Zlín Kino Festivalis, 2017
2
Zlín Kino Festivalis, 2017

Kokiose dirbtuvėse, paskaitose ar kino seansuose teko sudalyvauti? Kas įsiminė?

Pijus: Buvo keli filmai, kurie labai „sutraumavo“, jei taip galima išsireikšti. Jie buvo trumpo metro, tačiau vis tiek labai paveikūs emociškai. Po to reikėjo laiko atsigauti. Paskaitose nedalyvavome, nes tarp filmų nebuvo labai daug laiko.

Adolfina: Buvom 14-oje kino seansų. Tai labiausiai įsiminė turbūt tie filmai, į kuriuos gal nereikėjo eiti (juokiasi). O bendrai, tai vieną dieną praktiškai praleidome kino teatre, tai savanoriai jau mus atpažindavo, o į vakarą net keistai pradėjo žiūrėti (arba man tik taip pasirodė).

Kokių nuotykių patyrėte kelionėje?

Adolfina: Kaip sakoma, visa kelionė, buvo vienas didelis nuotykis.

Pijus: Buvo sunku susigaudyti važiuojant, nes vienu metu nežinojom, ar nupirkti bilietai traukiniui ar autobusui (ant jų tai buvo parašyta tik čekiškai, o eiliniai darbuotojai nelabai šnekėjo angliškai, todėl ilgai nervinomės ir bastėmės po stotį). Adolfina kartą išbadėjusi bandė kiauriai peržengti nepriekaištingai nušveistas stiklines duris į KFC. Ir į viena filmą praslydome nemokamai, nes jie pagalvojo, kad mes esam akredituoti svečiai. Salė buvo pilna ir mum labai pasisekė.

5
Zlín Kino Festivalis, 2017
4
Zlín Kino Festivalis, 2017

Skalvijos kino akademiją baigėte šiais metais abu tame pačiame Lino Mikutos vadovaujame vaidybiniame kino kurse. Adolfina, tu sukūrei filmą „Be dugno“ ir gavai specialų paminėjimą už įdomiausią scenarijų. Apie ką šis filmas ir, kaip atėjo mintis sukurti jį būtent tokį?

Adolfina: Idėja tai kilo labai smagiai. Sėdėjome su drauge vasarą Palangoje ir aš paklausiau jos, ar ji žinojo, kad Bezdonių miestelio pavadinimas kilęs iš žodžio – „be duonos“. Tai tada pradėjome fantazuoti, kaip būtų smagu išvystyti filmą apie miestelį, neturintį duonos. Kažkaip taip ir gavosi, kad užsibrėžiau tikslą tokį filmą padaryti.

vlcsnap-2017-07-04-17h36m19s123
Kadras iš Adolfinos Kunčiūtės filmo „Be dugno“
vlcsnap-2017-07-04-17h36m50s188
Kadras iš Adolfinos Kunčiūtės filmo „Be dugno“

Tu, Pijau, šiais metais už filmą „Idėja“ laimėjai „Skalvijos“ teikiamą nominaciją geriausiam diplominiui filmui. Kaip jautiesi? Ir papasakok daugiau apie šį filmą!

Pijus: Jaučiuosi puikiai, per du metus įdėjau labai daug pastangų ir, manau, nemažai patobulėjau. Visą laiką labai norėjau laimėti tą nominaciją, todėl džiaugiuosi pasiekęs tikslą. Visas filmas buvo kuriamas dideliu tempu, nes idėja jam atėjo labai vėlai, dėl to esu labai dėkingas žmonėms, kurie taikėsi prie tokio įtempto grafiko ir aukojo savo laiką. Tuo pačiu ir filmas atspindi idėjos laukimo procesą ir kančias bandant priversti ją ateiti. Šiaip, kai rašiau scenarijų, bijojau, kad jis per daug komplikuotas ir kad jo nepavyks įvykdyti, nes daug sudėtingų tiek techninių, tiek vaidybinių detalių. Džiaugiuosi, kad pavyko.

vlcsnap-2017-07-04-17h40m58s103
Kadras iš Pijaus Mačiulskio filmo „Idea“
vlcsnap-2017-07-04-17h41m22s80
Kadras iš Pijaus Mačiulskio filmo „Idea“

Kaip sužinojote apie SKA ir kodėl panorote čia mokytis?

Adolfina: Sužinojau iš klasiokės. Panorau, nes vienu metu buvau užsinorėjusi pasidaryti tokia „visų galų meistrė“ ir norėjau labai daug meninės veiklos. Apie kiną nelabai ką ir žinojau, tai pagalvojau, kad pats metas sužinoti.

Pijus: Papasakojo tėtis. Su draugais kieme ir mokykloje darėme filmukus, dalyvavome konkursuose, todėl panorau plačiau pasimokyti apie kiną.

Adolfina, žinau, kad šiemet baigi mokyklą. Kokie tolimesni planai? Ar siesi gyvenimą su kinu?

Adolfina: Nepriklausomai nuo planų, vienaip ar kitaip siesiu.

Kokios jums artimos temos? Apie ką norite kalbėti savo kuriamuose filmuose?

Adolfina: Dažnai tik sukūrusi filmą suvokiu, ką juo norėjau pasakyti ir, ką jis man pačiai reiškia. Nenoriu savęs įstatinėti ir rėmus ir sakyti, kad kalbu apie tą, arba apie tą. Ne, aš tiesiog kuriu, o sukūrusi suprantu, kas man rūpi.

Pijus: Šiaip vienos konkrečios temos ar idėjos nenoriu perteikti, bet man įdomu nagrinėti skirtingas žmogaus būsenas ir, kaip jų įtaka gyvenime didėja, pulsuoja, keičia žmogų.

Kokie kūrėjai ar sutikti žmonės jus įkvėpė?

Adolfina: Dar kol kas manau, kad visi žmonės mane kažkiek įkvepia, o labiausiai turbūt visi mano mokytojai, kuriuos turiu (visi, išskyrus mokyklinius, kad ir kaip būtų gaila).

Pijus: Mane labai užpumpavo viena labai pikta Werner’io Herzog’o frazė: „Read, read, read, read, read, read… Read.. If you don’t read, you’ll never be a filmmaker.“ Tuo metu daug neskaičiau ir nuo to laiko labai susiėmiau ir džiaugiuosi tokia motyvacija.

Ko palinkėtumėte jauniems, kinu besidomintiems, žmonėms?

Pijus: Skaityti.

Adolfina: Nebijoti kūrybinių iššūkių.

* Už galimybę Adolfinai ir Pijui padovanoti kelionę į Čekiją dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

 

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Interviu su Pijumi ir Adolfina apie Zlín kino festivalį, SKA ir, kodėl reikia skaityti yra išjungti

SKA pavasario peržiūros 2017

Pirmasis birželio savaitgalis „Skalvijoje“ buvo ilgas ir produktyvus:

* Penktadienį dalyvavome kino kuratorių specialiai parengtame trumpametražių seanse;
* Šeštadienį pamatėme vaidybinio kino antrakursių diplomus ir įteikėme Skalvijuką geriausio filmo autoriui – Pijui Mačiulskiui. Specialų paminėjimą gavo Adolfina Kunčiūtė, Deodor Reichert ir Monika Navickaitė;
* O sekmadienį turėjome netgi du seansus – pirmo vaidybinio ir dokumentinio kino kurso darbus meilės ir keršto temomis.

Iš širdies dėkojame šių metų dėstytojams:

Linui Mikutai, Andriui Blaževičiui, Mantei Valiūnaitei, Aistei Račaitytei, Akvilei Gelažiūtei, Marijai Kavtaradzei, Martynui Norvaišui, Vytautui Katkui, Augustinai Bėkštai, Birutei Kapustinskaitei, Gelminei Glemžaitei, Elenai Kairytei, Sigitai Šimkūnaitei ir visiems kitiems, kurie prisidėjo.

* Už nuotraukas dėkojame Augustei Kunevičiūtei ir Nikolui Verseckui.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui SKA pavasario peržiūros 2017 yra išjungti

Interviu su Auguste ir Morta apie Sehsüchte festivalį, SKA ir merginų ateities planus

Morta Navickaitė ir Augustė Kunevičiūtė – praeitais metais baigusios vaidybinio kino programą skalvietės (kurso vadovas – Andrius Blaževičius). Interviu kalbamės apie merginų ką tik aplankytą tarptautinį jaunimo kino festivalį Sehsüchte, jų patirtis besimokant SKA ir ateities planus.

Morta ir Auguste, lankėtės Sehsüchte 46-ajame Tarptauniame jaunimo festivalyje, Berlyne. Kokie įspūdžiai?

fest
Morta Navickaitė (kairėje) ir Augustė Kunevičiūtė (dešinėje)

Augustė: Festivalį organizuoja Babelsberg Konrad Wolf kino universiteto magistrantai, festivalis vyksta pačiame universitete. Draugiškoje, modernioje ir jaunatviškoje aplinkoje pažiūrėjom krūvą įvairiausių pasaulio šalių studentų trumpametražių. Taip pat pamatėme Babelsbergo studentų ir Lodzės kino mokyklos filmus. Mane netikėtai sudomino animaciniai filmai ir pasidarė visai smalsu pabandyti ateityje tokį sukurti. Beje, pastebėjome, kad vokiečių humoro jausmas (didžioji dalis festivalio žiūrovų buvo iš Vokietijos) labai skiriasi nuo mūsų, todėl kartais su Morta nesuprasdavome, kas jiems juokinga, o mes juokdavomės tose vietose, kai visa salė tylėdavo.

Morta: Įsiminė pokalbiai su filmų autoriais po peržiūrų, įdomu išgirsti kaip vystėsi jų filmai ir pažiūrėti, ar kūrėjų filmai yra panašūs ir į juos pačius, žmogaus charakteris atspindi jo kūrybą.

Kokiose dirbtuvėse ar paskaitose teko sudalyvauti? Kas įsiminė?

Augustė: Dalyvavom personažo vystymo dirbtuvėse, kurias vedė vokiečių aktorius. Jis pademonstravo jo sukurtą pasiruošimo metodą prieš įsijaučiant į vaidmenį. Po dirbtuvių su Morta sutikome, kad su mūsų kuriamo filmo aktoriais teks dirbti daugiau, jei norime pasiekti kuo geresnį rezultatą.

Morta: Atėjo toks didesnis supratimas, kad aktoriai turi atiduoti labai daug energijos ir viskas nėra taip paprasta ir jiems.

Augustė: Universitetas, kuriame vyko kino festivalis yra prie pat Babelsbergo kino studijos, todėl nepraleidom progos nueiti į turą, organizuotą festivalio. Studija pastatyta 1912 metais! Ir joje buvo filmuoti tokie filmai kaip „Metropolis”, „Mr. Nobody”, „Grand Budapest Hotel”. Man, kaip būsimai scenografei, buvo labai įdomu pamatyti props’ų sandėlius, dizainerių dirbtuves ir 1:1 mastelio filmavimo aikšteles bei jose pavaikščioti.

Morta: Na, apskritai tas kino erdves apžiūrėti, ir geriau įsivaizduoti, kaip viskas vyksta tame pasaulyje, buvo tikrai cool. Dar teko trumpam užsukti į filmavimo aikštelę, tai irgi paliko didelį įspūdį; pamatyti tokią vietą gyvai, o ne per kokį youtubo vaizdelį.

IMG_9929
Babelsberg kino studija
18516351_1368039823253146_1400358375_n
Babelsberg kino studija
IMG_9951
Babelsberg Konrad Wolf kino universitetas

„Skalvijos“ kino akademiją baigėte praeitais metais abi sukurdamos diplominius vaidybinius trumpametražius („Baimės portretas“, „Boyz“), kurie sėkmingai tebekeliauja po jaunimo kino festivalius. Kaip sužinojote apie SKA ir kodėl norėjote ten mokytis?

Morta: Apie SKA sužinojau internete. O mokytis ten norėjau, nes nuo vaikystės traukė kurti visokius trumpametražius, nors niekada pernelyg nepatiko žiūrėti filmų, bet kurti – čia jau visai kitas reikalas. Ir tada, atsimenu, pražiūrėjau visus internete esančius buvusių skalviečių darbus, ir buvo wow, kaip gerai. Galvojau, kad gal ir aš kada nors kažką panašaus sukursiu. O dabar jau ir mano filmus kažkas žiūri, – tai smagu, kai norai pildosi.

Augustė: Tuo metu dar ieškojau savęs, su filmų kūrimu nieko bendro iki SKA neturėjau, bet mane tiesiog žavėjo tai, kad filmai sujungia visas meno sritis, kuriomis aš domiuosiu, ir net pasiryžau dėl SKA paskaitų važinėti iš savo miestelio (aut.past. Širvintų) į Vilnių, nes tai tikrai buvo verta.

Ivasion still 3
Kadras iš Augustės Kunevičiūtės filmo „Invazija“

Auguste, žinau, kad esi baigusi mokyklą, o Morta baigs šiemet. Kokie tolimesni planai? Ar siesite gyvenimą su kinu?

Augustė: Dailė mano gyvenime buvo nuo vaikystės, tada atsirado kinas ir dabar  noriu sujungti šias meno sritis ir studijuoti scenografiją.

Morta: Nežinau, ar būtent su kinu, bet su pačiu filmmaking‘u tikrai. Visai norėčiau dirbti su muzikiniais klipais ar reklamom, laikas dar parodys. O artimesnėje ateityje darysim su Auguste trumpametražį vaidybinį filmą.

Kokios jums artimos temos? Apie ką norite kalbėti savo kuriamuose filmuose?

Augustė: Būna, kad tiesiog važiuoju ilgai autobuse ar metro ir pradedu stebėti žmogų, tyrinėti jo detales ir kurti jo gyvenimo scenarijų. Ir man labai svarbu įsivaizduoti jo patirtis – ką jis išgyveno, kad tapo tokiu žmogumi, kuris šiuo metu važiuoja būtent šiame autobuse. Dabar ypač ir noriu tyrinėti savo ryškiausius vaikystės\paauglystės prisiminimus.

Morta: Skirtingais laikotarpiais ir temos skirtingos traukia, bet visada norisi kalbėti apie kažką, kas arčiausiai širdies, kad filmas kurtųsi nuoširdžiai. Tai šiuo metu būtų tie visi paaugliški dalykai ir problemos, bet nesikonkretinsiu.

Kokie kūrėjai ar sutikti žmonės jus įkvėpė?

Augustė: Kažkaip visad sunku kalbėti apie įkvepiančius kūrėjus, nes dažniausiai domiuosi jų darbais, o ne asmenybėmis. Mėgstu režisierius, kurie turi savitą stilių, todėl daugiausiai inspiracijos mano darbams duoda Sofia Coppola, Wes Anderson, Jared Hess, Spike Jonze. Bet suvokti, kaip reikia kurti filmus, ir kas yra geras scenarijus, vaizdas, stilius ar apšvietimas padėjo SKA dėstytojai.

Morta: Kažkaip nieko nesugalvoju, turbūt nelabai mane įkvepia žmonės. Gal labiau, kai pamatau kokį fainą filmą, ateina ta inspiracija. Dar, paskutiniu metu, kai trūksta įkvėpimo, žiūriu trumpametražius – labai padeda. Ai, na ir buvęs SKA vadovas Andrius Blaževičius turbūt tas žmogus, kuriam daugiausiai dėkoju už išsiugdytą supratimą apie tai, kokius filmus ir, kodėl noriu kurti, ir šiaip, tiesiog nepakartojamas žmogus, daug padėjęs susiprasti savyje.

Ko palinkėtumėte jauniems, kinu besidomintiems, žmonėms?

Augustė: Linkiu atrasti sritį ar temą, kuri tave ypač „veža“, daug „researchinti“, netingėti ir nedaryti visko atmestinai. Ai, ir aišku lankyti SKA.

Morta: Eiti į SKA ar šiaip kažkur eiti, ieškoti naujų galimybių ko nors išmokti apie patį kiną ar jo kūrimą. Ir jei tik yra noro kurti, tai ir kurti, nesvarbu, ką.

* Už galimybę Augustei ir Mortai padovanoti kelionę į Berlyną dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Interviu su Auguste ir Morta apie Sehsüchte festivalį, SKA ir merginų ateities planus yra išjungti

DĖMESIO!!! Ieškom naujų „skalvijukų“!

cropped-F3740005.jpg

Jau 10 metų gyvuojanti „Skalvijos“ kino akademija (SKA) renka naujus kino kursus 2017 metams!!!

Kaip žinoti, ar čia tavo vieta?

Tikrai nebūtina turėti savo kamerą, mokėti montuoti ar gebėti nesumirksėjus išvardinti įtakingiausius XX a. režisierius. SKA studentu gali būti tas, kuris stebi pasaulį:

* Kaip mama kietai sučiaupus lūpas ramiu balsu sako, „žinoma, daryk kaip nori“ ir tu žinai, kad jokiu būdu negalima daryti, kaip nori;
* Kaip pamirštame arbatos puodelyje ant viršaus užsideda vaivorykštė;
* Kai išgirdus nesąmonę, nenatūraliai sustingsta veidas;
* Ar kaip pavojingai viskas nutyla prieš audrą.

Kitaip sakant, ieškome tų, kurie mato pasaulį ir fiksuoja jo detales galvoje. O kaip visa tai išreikšti kino kalba – padėsime mes – „Skalvijos“ kino akademijos komanda.

giphy-downsized-large

Šiemet renkame:

  • Vaidybinį kursą (vad. kino režisierius Armas Rudaitis)/ trukmė – 2 metai
  • Dokumentinį kursą (vad. kino režisierius Linas Mikuta)/ trukmė – 2 metai

Mielieji, skleiskit gerąją žinią ir nukreipkit visus susidomėjusius 9-12 kl. moksleivius pas mus registruotis.

Nori užsiregistruoti? Spausk čia, užpildyk anketą ir siųsk ją akademija@skalvija.lt. Anketų laukiame iki rugsėjo 1 d.

Jei iškils klausimų, „skalvijiečiai“ mielai atsakys tel. +370 5 2 610505 arba el. paštu akademija@skalvija.lt.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui DĖMESIO!!! Ieškom naujų „skalvijukų“! yra išjungti

Studentų filmų festivalis „STOP“ laukia pozityvią emociją kuriančių filmų!

Norisi išbandyti kažką naujo? Degi noru pasidalinti savo talentu bei tuo, kas Tave labiausiai veža? Tuomet šis jaukus bei teigiamas emocijas transliuojantis renginys kaip tik Tau! Šeštą kartą KTU fakultetinės studentų atstovybės „SHM“ organizuojamas kino filmų festivalis vėl kviečia visus jaunus, kūrybingus ir idėjomis trykštančius entuziastus išbandyti jėgas bei pasidalinti savo talentu su kitais! Nepaprastai įkvepianti šių metų tema – POZITYVAS – leis Tau ne tik sužavėti publiką teigiamomis emocijomis, bet ir įrodyti, kad fantazijai STOP‘O nebūna!

Filmus galima kurti skaitmeniniais fotoaparatais, mobiliaisiais telefonais ar profesionaliomis kameromis – Jūsų pasirinkimas!

Geriausių kūrėjų darbai bus vertinami kompetentingos komisijos bei publikos, o nugalėtojai bus apdovanoti organizatorių ir rėmėjų įsteigtais prizais. Tad verta pasistengti! Juk tai ne tik puiki patirtis, bet ir nuostabus šansas išreikšti dalelę savęs, ar netgi įkvėpti kitus kurti.

Geriausių filmų peržiūrų vakaras tavęs laukia gegužės 5 dieną Kauno mieste – nepamirškite šią datą pasižymėti kalendoriuje, nes atvykti išties verta.

Festivalio naujienas sek čia: https://www.facebook.com/stopfestivalis/?fref=ts

taisyklių maketas

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Studentų filmų festivalis „STOP“ laukia pozityvią emociją kuriančių filmų! yra išjungti

Skalviečių darbai festivaliuose

Skalviečių darbai sėkmingai keliauja toliau po pasaulį:

* CinéStudent Film Festival (www.cinestudentfilmfest.org), Ilinojuje, buvo rodomi Pijaus Mačiulsko filmai „34“ ir „Sviestas“ bei Ugnės Balsytės – „A Cake is a Cake“. Filmas „Sviestas“ pripažintas geriausiu užsienio filmu.

Butter-Winner* Sylhet Film Festival (festival.saufs.org), Bangladeše, bus rodomas Roko Kaminsko ir Meidos Lileikytės filmą „Žuvis“.

festival_cover_photo_cropped_999730* ZOOM.11 Film Festival, Slovėnija. (http://www.e-zoom.si/) Mortos Navickaitės filmas „BOYZ“ įtrauktas į konkursinę filmų programą.

 

index* Boulder Internatinional Film Festival (BIFF), JAV. (https://biff1.com/community/teen-short-film-competition/). Augustės Kunevičiūtės filmas „Invazija“ apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą.

Boulder-Theater-1200x675

* Šoblės kino festivalyje 2017 konkursinėje programoje „Pamatyti nepastebėtus II“ į programą pateko šie skalviečių darbai:
„Vakaronė“ (rež. Adolfina Kunčiūtė)
„Atonija“ (rež. Pijus Mačiulskis)
„Invazija“ (rež. Augustė Kunevičiūtė)
„BOYZ“ (rež. Morta Navickaite)
„Žuvis“ (rež. Meida Lileikytė ir Rokas Kaminskas)

Šiame festivalyje Adolfinos Kunčiūtės darbas „Vakaronė“ laimėjo žiuri Specialųjį Paminėjimą.

soble-naujas-800x389

Labai didžiuojamės jumis, nesustokit ir dirbkite toliau!

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Skalviečių darbai festivaliuose yra išjungti

Seminaras moksleiviams “Autorių ir gretutinės teisės kine”

Esi pradedantis režisierius( -ė)? Prodiuseris (-ė)?
Labai miglotai įsivaizduoji, kas yra autorinės ir gretutinės teisės?
Sukūrei filmą ir jam reikia muzikos, tačiau nelabai įsivaizduoji, kaip tai padaryti legaliai?
Ateik ir sužinok!

Lektoriai:
– Martyna Gudaitė (AGATA)
– Karolis Vyšniauskas (žurnalistas, „Kino pavasario“ muzikinių klipų konkurso kuratorius)

Renginys nemokamas!
Visiems, išskyrus SKA nariams, būtina išankstinė registracija akademija@skalvija.lt iki š.m. kovo 13 d.

* Seminarą rengia “Skalvijos” kino centras
* Seminarą remia LRKM “Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa”

www.skalvijoskinoakademija.lt

Renginys facebook’eplakatas-A3

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Seminaras moksleiviams “Autorių ir gretutinės teisės kine” yra išjungti

Skalviečių pergalės REC 2016

15338888_1244579688932082_7628613991720084524_nXXXI Lietuvos Mokinių Kino Filmų Festivalis „REC 2016“ skalviečių filmams atseikėjo glėbį prizų.

Augustė Kunevičiūtė pripažinta geriausia režisiere:

Kadras iš „Baimės portretas“ filmo

Pijaus Mačiulskio režisuotas filmas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą (op. Vilius Mačiulskis):

3
Kadras iš filmo „Atonija“

Mortos Navickaitės režisuotame filme „Boyz“ Mamertas Audickas gavo apdovanijimą kaip geriausias aktorius:

still-1
Kadras iš filmo „Boyz“

Už Augustės Kunevičiūtės režisuotame filme „Baimės portretas“ atliktą vaidmenį Elenah Kruk pripažinta geriausia aktore:

1
Kadras iš filmo „Baimės portretas“

Roko Kaminsko ir Meidos Lileikytės režisuotas filmas „Žuvis“ apdovanotas už geriausią scenarijų:

still-3
Kadras iš filmo „Žuvis“

Nuoširdžiai sveikiname nugalėtojus!

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai įrašui Skalviečių pergalės REC 2016 yra išjungti