Interviu su Monika, Rūta ir Nikolu apie First-Time Filmmaker Showcase festivalį, komandinio darbo svarbą ir alpakas

pizap.com15022839233012
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio

Monika, Rūta ir Nikolai, visi trys dalyvavote festivalyje, vykstančiame Londone, First-Time Filmmaker Showcase (Lift-Off Global Network Limited programoje), kur Nikolas, filmo operatorius, pristatinėjo Augustės Kunevičiūtės režisuotą trumpametražį “Invazija”. Papasakokite įspūdžius.

Monika: Tai festivalis skirtas jaunų kino kūrėjų skatinimui. Mane labai sužavėjo šilta festivalio atmosfera: festivalio įkūrėjai dalinosi savo istorijomis bei filmais, žiūrėjome ir vertinome vieni kitų trumpametražius filmus, o po peržiūros dalyvavome bendroje diskusijoje (vėliau dar gavom progą pasigrožėti po sodą lakstančiais triušiukais ir šnekučiuotis balkonėlyje, kuriame filmuota „Merė Popins“).

Nikolas: Šis renginys buvo labiau kaip workshop’as negu festivalis, kadangi jo metu buvo aptarinėjami išrinkti filmai. Festivalio organizatoriai dalinosi įspūdžiais apie filmus: kas patiko ir ką bei kaip galima tobulinti. Kadangi savo filmus yra sunku objektyviai vertinti, todėl tokie susitikimai yra labai naudingi.

pizap.com15022844934073
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio
pizap.com15022838379601
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio

Nikolai, kaip vertinai savo filmą festivalio kontekste? Ar susilaukėte kokių nors komentarų, klausimų? Kaip jauteisi pristatinėdami savo filmą visiškai nepažįstamai auditorijai?

Nikolas: Festivalyje buvo pristatyti labai skirtingi filmai. Dauguma buvo realistiniai ir vienas siurrealistinis. “Invazija” išsiskyrė tuo, kad jame buvo sujungti abu šie žanrai į vieną ir būtent tai labiausiai ir patiko organizatoriams bei kitiems kūrėjams.

Šalia gerų emocijų, patyriau ir streso: beveik visi filmai buvo filmuoti su profesionaliomis kameromis, o filmą “Invazija” mes filmavome su paprastu fotoaparatu. Šis skirtumas buvo akivaizdus: vaizdas buvo išplaukęs, o spalvos blankios. Atrodė, kad per visą filmą man taip ir nepavyko gerai suvesti fokuso. Prieš peržiūrą buvo baisu, ką kiti pagalvos: ar supras, apie ką šis filmas ir, kas buvo norėta juo pasakyti. Tačiau neskaitant ne itin kokybiško vaizdo, peržiūra praėjo gerai, o labiausiai džiugino tai, kad buvau jauniausias iš visų pristatančiųjų.

36920023
Nikolas Verseckas (asmen. f. alb.)

Monika ir Rūta, jūs SKA „įšokote“ į antrus metus ir į dokumentikos kursą, tuomet baigusios jį, prisijungėte prie vaidybinio kino kurso antrų metų. Palyginkite įgytas patirtis viename ir kitame kurse.

Monika: Abi šios patirtys yra labai skirtingos. Dokumentikos kurse ne tik susipažinau su kinu, bet ir išmokau pastebėti mane supančius žmones (praeivius gatvėje, kaimynę, su kuria nesisveikinau, salės darbuotoją parduotuvėje ir t.t.). Dokumentika žavi tuo, jog gero filmo paslaptis – įdomus žmogus ir kamera.

Šiame kurse taip pat sutikau Rūtą, kuri tapo mano kompanionė kuriant ir vaidybinį kiną. Tiesa, kuriant vaidybinį filmą jau reikia tam tikro pasiruošimo: scenarijus turi būti nepriekaištingas, kino dailė apgalvota, komanda suburta, o ir privalai aiškiai žinoti kokia filmo idėja ir kodėl jį darai. Vaidybinio kino kurse išmokau (ir vis dar mokausi) bene svarbiausio dalyko – darbo komandoje. O ir šiaip, labai smagu stebėti aktorius realizuojant tavo sulipdytą istoriją.

Monika Navickaite
Monika Navickaitė (asmen. f. alb.)

Rūta: Kadangi iš karto atsidūriau antrame kurse, nors apie kiną žinojau tikrai mažai ką, tai metus dokumentikos kurse pamenu kaip metus, kur vis bandžiau prisivyti kitus ir išmokt viską, ką praleidau, o kai atėjau į vaidybinį, tai ir žmonės visi jau pažįstami buvo, ir po dokumentikos nesijaučiau taip labai atsilikus. Abiejuose kursuose įgytos patirtys buvo tikrai gana skirtingos ir taip staiga pereiti nuo dokumentikos, prie kurios buvau ką tik apsipratus, į vaidybinį kiną buvo gana sunku. Žinoma, žinios iš vieno kurso labai pravertė kitame.

20120726_10207084300345469_1810182651_n
Rūta Pašukonytė (asmen. f. alb.)

Nikolai, Skalvijos kino akademijos vaidybinį kino kursą baigei prieš metus laiko. Ar tęsi audiovizualinį kelią ar pasukai visai kita linkme?

Nikolas: SKA supažindino mane su daugybe žmonių, kurių dėka aš ir toliau labai aktyviai einu operatoriaus keliu. Filmavimu domėjausi ir prieš Skalvijos kino akademiją, bet tas domėjimasis buvo labiau teorinis: filmavau mažai, filmų beveik nežiūrėjau, o apšvietimas man visai nerūpėjo. Būdavo, kad nufilmuoji vienoje vietoje, nufilmuoji kitoje – vienur gražu, kitur – ne, o kodėl taip yra, nebuvo aišku. SKA išmokė daugybės pagrindų, leido suprasti, ko reikia siekti kadre. Išvydau operatorystės amatą kaip erdvę, kurioje gali kaitalioti vaizdą kiek tik nori, nesukant galvos, kas yra už kadro ribų. Pamėgau kino aikštelę, darbą joje bei atmosferą.

Dabar planuoju stoti į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, tačiau operatorinio kursai renkami tik kas dvejus metus, todėl tai galėsiu padaryti tik kitais metais. Per šiuos laisvus metus noriu patobulinti fotografavimo įgūdžius, nes tame beveik neturiu patirties.

Monika, šiemet tavo diplominiu darbu patapo trumpametražis vaidybinis filmas „Mažoji Jeruzalė“, kuris gavo specialų „Skalvijos“ paminėjimą už mokėjimą įsigilinti į jausmus ir empatiją. Apie ką šis filmas? Ir kodėl kūrei būtent šia tema?

Little Jerusalem3
Kadras iš Monikos Navickaitės režisuoto filmo “Mažoji Jeruzalė”

Monika: Nuo pat pirmų metų Skalvijos kino akademijoje visi man kartoja, jog kiną turi daryti apie tai, ką supranti ar patyrei. Ėmiau svarstyti, ką gi tokio galėtų papasakoti mergina, visą savo gyvenimą praleidusi Jeruzalės mikrorajone? Taip gimė „Mažoji Jeruzalė“. Tai filmas ne tik apie empatiją, bet ir ištikimybę sau bei jauno žmogaus bandymus įveikti kompleksus.

Kuriant šį filmą, smagiausia dalis buvo iš tikrųjų ir nuosekliai atlikti savo scenaristės ir režisierės pareigas. Perrašiau scenarijų daugybę kartų. Tai dariau sąmoningai, paskatinta kurso vadovo Lino Mikutos ir kitų SKA dėstytojų ir dabar labai džiaugiuosi. Laikausi nuomonės, jog filmo stuburas visada yra istorija (o ne tiesiog akiai malonūs vaizdai, na nebent kuri filmą National Geographic kanalui).  Taip pat be galo buvo smagu dirbti su aktoriais – jie tikrai šaunuoliai, ypač devynmetis, filmo pažiba, Oskaras.

Rūta, tavo baigiamajame filme vaidino…alpaka. Kaip šovė į galvą kurti filmą su šiuo egzotiniu gyvūnu ir kaip vyko organizacija?

7
Kadras iš Rūtos Pašukonytės režisuoto filmo “Susitarėm”

Rūta: Mintis, kad noriu kurti filmą su alpaka buvo gimusi dar labai seniai ir net nepamenu kokiomis aplinkybėmis. Tačiau kai jau reikėjo pradėti galvoti idėjas savo diplominiams darbams, kažkaip netikėtai prisiminiau savo šį norą ir sugalvojau jį įgyvendinti. Surasti pačią alpaką nebuvo itin sunku, nes Lietuvoje yra vos kelios didesnės jų fermos, tad bandėme susitarti su mažiausiai nutolusia nuo Vilniaus ir, visa laimė, mums pavyko. Aišku, didžiausi sunkumai buvo tame, jog scenarijų reikėjo taikyti prie fakto, kad filmuojam gyvūną ir niekas negali nuspėti, kaip jis elgsis.

Kodėl stojote į Skalvijos kino akademiją? Ko tuo metu tikėjotės iš SKA ir kaip viskas keitėsi pradėjus mokytis ten?

Monika: Stojau į SKA degdama noru kurti kiną. Akademija mane išmokė, jog filmų kūrimas yra žymiai sunkesnis, bet ir daugiau dovanojantis užsiėmimas nei maniau. Be to, buvimas skalviečiu reiškia ne tik filmų kūrimą – tai gyvenimo būdas.

Rūta: Apie Skalvijos kino akademiją buvau girdėjus iš kelių draugų ir kažkaip tuo metu nieko rimto neveikiau ir visai norėjau atrasti kokią nors veiklą, kuri mane trauktų. Kadangi tikrai nelabai daug žinojau apie SKA, tai iki kol pradėjau ten mokytis, jokio išankstinio vaizdo nebuvau susidarius, tai ir tikėtis nežinojau ko, bet dabar labai džiaugiuosi, nes mėgstamą veiklą tikrai atradau.

Nikolas: Prieš įstodamas į SKA filmuodavau riedlentes. Tuo metu mes turėjome savo supratimą, kas yra filmavimas ir absoliučiai jokio supratimo apie operatorinį. Filmuojant riedlentes svarbu greitai surasti norimą kameros judesį ir atlikti jį tobulai kiekvieną kartą, kadangi nežinai, kada riedlentininkui vėk pavyks triukas. Kartais vieno 5 sekundžių kadro filmavimas užtrukdavo kelias valandas. SKA parodė, koks yra skirtumas tarp tiesiog filmavimo ir kino: kaip naudojamas apšvietimas, kaip skirtingai gali judėti kamera skirtinguose filmuose, išmokė, kad filmo kamera gali parodyti daug daugiau negu tai, kas yra matoma akimis ir t.t.

Ivasion still 3
Kadras iš Augustės Kunevičiūtės režisuoto filmo “Invazija” (op. Nikolas Verseckas)

Kokie žmonės jus įkvepia ar įkvėpė mokytis, kurti, tobulėti?

Rūta: Manau labiausiai mane įkvepia dėstytojai ir tie žmonės su kuriais dirbi – visa komanda.

Nikolas: Mane įkvepia daug žinantys žmonės. Atrodo, kad kinas yra labai išsilavinusių žmonių profesija kaip ir knygų rašymas. Visi SKA dėstytojai žinojo labai daug: jie galėdavo papasakoti ne tik filmo siužetą ir mintį, bet jie žinodavo detales apie režisieriaus gyvenimą, užkulisių subtilybes ir kitus kultūrinius kontekstus, su kuriais galima būtų sieti tą filmą. Tokie žmonės įkvepia mokytis, domėtis bei skaityti.

Monika: Mane labai įkvėpė žmonės, sutikti pirmaisiais metais: kurso vadovė Giedrė Beinoriūtė, mus (tarsi vyresnė sesuo) globojusi Akvilė Gelažiūtė ir, žinoma, visa dokumentikų kompanija.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, kuriant kiną?

Rūta: Mokėt dirbti komandoje ir išgirsti kitus. Ir visada labai svarbu išklausyti pastabas ir bandyti kuo labiau į jas atkreipti dėmesį, bet taip, kad pats nepamestum savo idėjos.

Monika: Kinas labai daugiasluoksnis ir įvairus, tad atsakyti į šį klausimą yra sunku. Šiuo metu man kine svarbiausia ieškoti žmogaus, t.y. gilintis į žmonių istorijas, jausmus ir „transliuoti“ filmu tam tikrą žinutę, užuot pasitenkinant tik gražiais vaizdais.

Nikolas: Kuriant kiną svarbiausia gerai suprasti temą, apie kurią darai filmą. Pamenu Andrius Blaževičius liepė daryti filmus apie save ir aš tik vėliau supratau, kodėl tai yra taip svarbu. Jeigu kažko neupranti, tai ir filmas gausis paviršutiniškas, nutolęs nuo realybės. Man atrodo, kad kine labai svarbu paimti kažkokią visiems žinomą temą, bet subtiliai parodyti tai, ko daugma nežino.

Ko palinkėtumėte būsimiems ir esamiems skalviečiams? Ko palinkėtumėte patys sau?

36920020
Nikolas Verseckas ir Monika Navickaitė (asmen. f. alb.)

Monika: Visų pirma linkiu nebijoti ateiti į SKA, nes tai nuostabi vieta „savęs“ ieškojimui. Esamiems skalviečiams linkiu nepamiršti, jog kartais svarbiau ne filmai, o tie nuostabūs žmonės, kurie jus supa. Sau? Sau linkiu ir toliau „degti noru kurti kiną“ (ir neperdegti).

Rūta: Svarbiausia yra nebijoti daryti ir parodyti tai, ką padarei, nes jei visada slėpsi savo darbą, nesužinosi, ką darai gerai ir, kur kažką gali padaryt geriau. Na, o sau… netingėti ir nebijoti.

Nikolas: Būsimiems ir esantiems skalviečiams palinkėčiau lankyti paskaitas ir labai daug domėtis. Domėtis viskuo, kuo tik galit – nežinia, iš kur gali kilti mintys kitam filmui. Man atrodo, kad SKA gali duoti nesuvokiamai daug, reikia tik mokėti tuo pasinaudoti. Sau palinkėčiau įstoti į LMTA ir daugiau skaityti knygų bei žiūreti filmų.

* Už galimybę Monikai, Rūtai ir Nikolui padovanoti kelionę į Londoną dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Interviu su Pijumi ir Adolfina apie Zlín kino festivalį, SKA ir, kodėl reikia skaityti

Pijus Mačiulskis ir Adolfina Kunčiūtė – šių metų SKA vaidybinį kino kursą baigę skalviečiai, kurie abu buvo jau ne kartą pastebėti tiek lietuviškuose, tiek užsienio jaunimo kino festivaliuose. Interviu kalbamės su jais apie neseniai aplankytą Zlín kino festivalį, patirtus nuotykius kelionėje, taip pat apie šį pavasarį sukurtus diplominius darbus bei ateities planus.

ll
Adolfina Kunčiūtė ir Pijus Mačiulskis

Pijau ir Adolfina, lankėtės viename iš seniausių ir didžiausių kino festivalių jaunimui – 57 –jame tarptautiniame Zlíno Kino Festivalyje, Čekijoje. Kokie įspūdžiai?

Pijus: Labai įdomi atmosfera. Vaikščiodami miestelyje, o ypač pavakare, jautėmės kaip “Trumeno Šou” personažai. Ir šiurpu, ir kartu labai unikalu: atrodė, kad žmonių labai nedaug ir, kad jie sukiojasi tik kažkur 50 metrų spinduliu aplink mus, o toliau – viskas tuščia. Tačiau tuo pat metu viskas lyg ir veikė, judėjo ir festivalis atrodė gyvas. Labai daug filmų tiek mažiems, tiek ūgtelėjusiems. Gana didelį ir įvairų filmų pasirinkimą siūlė programa, taip pat ir su kino salėmis. Jų buvo įvairių: ir po atviru dangum, ir prekybos centre, ir kažkokiam atskiram pastate. Manau, abu sukramtėm daug vertingų filmų.

pizap.com14991778201251
Zlín Kino Festivalis, 2017
2
Zlín Kino Festivalis, 2017

Kokiose dirbtuvėse, paskaitose ar kino seansuose teko sudalyvauti? Kas įsiminė?

Pijus: Buvo keli filmai, kurie labai „sutraumavo“, jei taip galima išsireikšti. Jie buvo trumpo metro, tačiau vis tiek labai paveikūs emociškai. Po to reikėjo laiko atsigauti. Paskaitose nedalyvavome, nes tarp filmų nebuvo labai daug laiko.

Adolfina: Buvom 14-oje kino seansų. Tai labiausiai įsiminė turbūt tie filmai, į kuriuos gal nereikėjo eiti (juokiasi). O bendrai, tai vieną dieną praktiškai praleidome kino teatre, tai savanoriai jau mus atpažindavo, o į vakarą net keistai pradėjo žiūrėti (arba man tik taip pasirodė).

Kokių nuotykių patyrėte kelionėje?

Adolfina: Kaip sakoma, visa kelionė, buvo vienas didelis nuotykis.

Pijus: Buvo sunku susigaudyti važiuojant, nes vienu metu nežinojom, ar nupirkti bilietai traukiniui ar autobusui (ant jų tai buvo parašyta tik čekiškai, o eiliniai darbuotojai nelabai šnekėjo angliškai, todėl ilgai nervinomės ir bastėmės po stotį). Adolfina kartą išbadėjusi bandė kiauriai peržengti nepriekaištingai nušveistas stiklines duris į KFC. Ir į viena filmą praslydome nemokamai, nes jie pagalvojo, kad mes esam akredituoti svečiai. Salė buvo pilna ir mum labai pasisekė.

5
Zlín Kino Festivalis, 2017
4
Zlín Kino Festivalis, 2017

Skalvijos kino akademiją baigėte šiais metais abu tame pačiame Lino Mikutos vadovaujame vaidybiniame kino kurse. Adolfina, tu sukūrei filmą „Be dugno“ ir gavai specialų paminėjimą už įdomiausią scenarijų. Apie ką šis filmas ir, kaip atėjo mintis sukurti jį būtent tokį?

Adolfina: Idėja tai kilo labai smagiai. Sėdėjome su drauge vasarą Palangoje ir aš paklausiau jos, ar ji žinojo, kad Bezdonių miestelio pavadinimas kilęs iš žodžio – “be duonos”. Tai tada pradėjome fantazuoti, kaip būtų smagu išvystyti filmą apie miestelį, neturintį duonos. Kažkaip taip ir gavosi, kad užsibrėžiau tikslą tokį filmą padaryti.

vlcsnap-2017-07-04-17h36m19s123
Kadras iš Adolfinos Kunčiūtės filmo “Be dugno”
vlcsnap-2017-07-04-17h36m50s188
Kadras iš Adolfinos Kunčiūtės filmo “Be dugno”

Tu, Pijau, šiais metais už filmą „Idėja“ laimėjai „Skalvijos“ teikiamą nominaciją geriausiam diplominiui filmui. Kaip jautiesi? Ir papasakok daugiau apie šį filmą!

Pijus: Jaučiuosi puikiai, per du metus įdėjau labai daug pastangų ir, manau, nemažai patobulėjau. Visą laiką labai norėjau laimėti tą nominaciją, todėl džiaugiuosi pasiekęs tikslą. Visas filmas buvo kuriamas dideliu tempu, nes idėja jam atėjo labai vėlai, dėl to esu labai dėkingas žmonėms, kurie taikėsi prie tokio įtempto grafiko ir aukojo savo laiką. Tuo pačiu ir filmas atspindi idėjos laukimo procesą ir kančias bandant priversti ją ateiti. Šiaip, kai rašiau scenarijų, bijojau, kad jis per daug komplikuotas ir kad jo nepavyks įvykdyti, nes daug sudėtingų tiek techninių, tiek vaidybinių detalių. Džiaugiuosi, kad pavyko.

vlcsnap-2017-07-04-17h40m58s103
Kadras iš Pijaus Mačiulskio filmo “Idea”
vlcsnap-2017-07-04-17h41m22s80
Kadras iš Pijaus Mačiulskio filmo “Idea”

Kaip sužinojote apie SKA ir kodėl panorote čia mokytis?

Adolfina: Sužinojau iš klasiokės. Panorau, nes vienu metu buvau užsinorėjusi pasidaryti tokia “visų galų meistrė” ir norėjau labai daug meninės veiklos. Apie kiną nelabai ką ir žinojau, tai pagalvojau, kad pats metas sužinoti.

Pijus: Papasakojo tėtis. Su draugais kieme ir mokykloje darėme filmukus, dalyvavome konkursuose, todėl panorau plačiau pasimokyti apie kiną.

Adolfina, žinau, kad šiemet baigi mokyklą. Kokie tolimesni planai? Ar siesi gyvenimą su kinu?

Adolfina: Nepriklausomai nuo planų, vienaip ar kitaip siesiu.

Kokios jums artimos temos? Apie ką norite kalbėti savo kuriamuose filmuose?

Adolfina: Dažnai tik sukūrusi filmą suvokiu, ką juo norėjau pasakyti ir, ką jis man pačiai reiškia. Nenoriu savęs įstatinėti ir rėmus ir sakyti, kad kalbu apie tą, arba apie tą. Ne, aš tiesiog kuriu, o sukūrusi suprantu, kas man rūpi.

Pijus: Šiaip vienos konkrečios temos ar idėjos nenoriu perteikti, bet man įdomu nagrinėti skirtingas žmogaus būsenas ir, kaip jų įtaka gyvenime didėja, pulsuoja, keičia žmogų.

Kokie kūrėjai ar sutikti žmonės jus įkvėpė?

Adolfina: Dar kol kas manau, kad visi žmonės mane kažkiek įkvepia, o labiausiai turbūt visi mano mokytojai, kuriuos turiu (visi, išskyrus mokyklinius, kad ir kaip būtų gaila).

Pijus: Mane labai užpumpavo viena labai pikta Werner’io Herzog’o frazė: „Read, read, read, read, read, read… Read.. If you don’t read, you’ll never be a filmmaker.“ Tuo metu daug neskaičiau ir nuo to laiko labai susiėmiau ir džiaugiuosi tokia motyvacija.

Ko palinkėtumėte jauniems, kinu besidomintiems, žmonėms?

Pijus: Skaityti.

Adolfina: Nebijoti kūrybinių iššūkių.

* Už galimybę Adolfinai ir Pijui padovanoti kelionę į Čekiją dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

 

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

SKA pavasario peržiūros 2017

Pirmasis birželio savaitgalis “Skalvijoje” buvo ilgas ir produktyvus:

* Penktadienį dalyvavome kino kuratorių specialiai parengtame trumpametražių seanse;
* Šeštadienį pamatėme vaidybinio kino antrakursių diplomus ir įteikėme Skalvijuką geriausio filmo autoriui – Pijui Mačiulskiui. Specialų paminėjimą gavo Adolfina Kunčiūtė, Deodor Reichert ir Monika Navickaitė;
* O sekmadienį turėjome netgi du seansus – pirmo vaidybinio ir dokumentinio kino kurso darbus meilės ir keršto temomis.

Iš širdies dėkojame šių metų dėstytojams:

Linui Mikutai, Andriui Blaževičiui, Mantei Valiūnaitei, Aistei Račaitytei, Akvilei Gelažiūtei, Marijai Kavtaradzei, Martynui Norvaišui, Vytautui Katkui, Augustinai Bėkštai, Birutei Kapustinskaitei, Gelminei Glemžaitei, Elenai Kairytei, Sigitai Šimkūnaitei ir visiems kitiems, kurie prisidėjo.

* Už nuotraukas dėkojame Augustei Kunevičiūtei ir Nikolui Verseckui.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Interviu su Auguste ir Morta apie Sehsüchte festivalį, SKA ir merginų ateities planus

Morta Navickaitė ir Augustė Kunevičiūtė – praeitais metais baigusios vaidybinio kino programą skalvietės (kurso vadovas – Andrius Blaževičius). Interviu kalbamės apie merginų ką tik aplankytą tarptautinį jaunimo kino festivalį Sehsüchte, jų patirtis besimokant SKA ir ateities planus.

Morta ir Auguste, lankėtės Sehsüchte 46-ajame Tarptauniame jaunimo festivalyje, Berlyne. Kokie įspūdžiai?

fest
Morta Navickaitė (kairėje) ir Augustė Kunevičiūtė (dešinėje)

Augustė: Festivalį organizuoja Babelsberg Konrad Wolf kino universiteto magistrantai, festivalis vyksta pačiame universitete. Draugiškoje, modernioje ir jaunatviškoje aplinkoje pažiūrėjom krūvą įvairiausių pasaulio šalių studentų trumpametražių. Taip pat pamatėme Babelsbergo studentų ir Lodzės kino mokyklos filmus. Mane netikėtai sudomino animaciniai filmai ir pasidarė visai smalsu pabandyti ateityje tokį sukurti. Beje, pastebėjome, kad vokiečių humoro jausmas (didžioji dalis festivalio žiūrovų buvo iš Vokietijos) labai skiriasi nuo mūsų, todėl kartais su Morta nesuprasdavome, kas jiems juokinga, o mes juokdavomės tose vietose, kai visa salė tylėdavo.

Morta: Įsiminė pokalbiai su filmų autoriais po peržiūrų, įdomu išgirsti kaip vystėsi jų filmai ir pažiūrėti, ar kūrėjų filmai yra panašūs ir į juos pačius, žmogaus charakteris atspindi jo kūrybą.

Kokiose dirbtuvėse ar paskaitose teko sudalyvauti? Kas įsiminė?

Augustė: Dalyvavom personažo vystymo dirbtuvėse, kurias vedė vokiečių aktorius. Jis pademonstravo jo sukurtą pasiruošimo metodą prieš įsijaučiant į vaidmenį. Po dirbtuvių su Morta sutikome, kad su mūsų kuriamo filmo aktoriais teks dirbti daugiau, jei norime pasiekti kuo geresnį rezultatą.

Morta: Atėjo toks didesnis supratimas, kad aktoriai turi atiduoti labai daug energijos ir viskas nėra taip paprasta ir jiems.

Augustė: Universitetas, kuriame vyko kino festivalis yra prie pat Babelsbergo kino studijos, todėl nepraleidom progos nueiti į turą, organizuotą festivalio. Studija pastatyta 1912 metais! Ir joje buvo filmuoti tokie filmai kaip „Metropolis”, „Mr. Nobody”, „Grand Budapest Hotel”. Man, kaip būsimai scenografei, buvo labai įdomu pamatyti props’ų sandėlius, dizainerių dirbtuves ir 1:1 mastelio filmavimo aikšteles bei jose pavaikščioti.

Morta: Na, apskritai tas kino erdves apžiūrėti, ir geriau įsivaizduoti, kaip viskas vyksta tame pasaulyje, buvo tikrai cool. Dar teko trumpam užsukti į filmavimo aikštelę, tai irgi paliko didelį įspūdį; pamatyti tokią vietą gyvai, o ne per kokį youtubo vaizdelį.

IMG_9929
Babelsberg kino studija
18516351_1368039823253146_1400358375_n
Babelsberg kino studija
IMG_9951
Babelsberg Konrad Wolf kino universitetas

„Skalvijos“ kino akademiją baigėte praeitais metais abi sukurdamos diplominius vaidybinius trumpametražius („Baimės portretas“, „Boyz“), kurie sėkmingai tebekeliauja po jaunimo kino festivalius. Kaip sužinojote apie SKA ir kodėl norėjote ten mokytis?

Morta: Apie SKA sužinojau internete. O mokytis ten norėjau, nes nuo vaikystės traukė kurti visokius trumpametražius, nors niekada pernelyg nepatiko žiūrėti filmų, bet kurti – čia jau visai kitas reikalas. Ir tada, atsimenu, pražiūrėjau visus internete esančius buvusių skalviečių darbus, ir buvo wow, kaip gerai. Galvojau, kad gal ir aš kada nors kažką panašaus sukursiu. O dabar jau ir mano filmus kažkas žiūri, – tai smagu, kai norai pildosi.

Augustė: Tuo metu dar ieškojau savęs, su filmų kūrimu nieko bendro iki SKA neturėjau, bet mane tiesiog žavėjo tai, kad filmai sujungia visas meno sritis, kuriomis aš domiuosiu, ir net pasiryžau dėl SKA paskaitų važinėti iš savo miestelio (aut.past. Širvintų) į Vilnių, nes tai tikrai buvo verta.

Ivasion still 3
Kadras iš Augustės Kunevičiūtės filmo “Invazija”

Auguste, žinau, kad esi baigusi mokyklą, o Morta baigs šiemet. Kokie tolimesni planai? Ar siesite gyvenimą su kinu?

Augustė: Dailė mano gyvenime buvo nuo vaikystės, tada atsirado kinas ir dabar  noriu sujungti šias meno sritis ir studijuoti scenografiją.

Morta: Nežinau, ar būtent su kinu, bet su pačiu filmmaking‘u tikrai. Visai norėčiau dirbti su muzikiniais klipais ar reklamom, laikas dar parodys. O artimesnėje ateityje darysim su Auguste trumpametražį vaidybinį filmą.

Kokios jums artimos temos? Apie ką norite kalbėti savo kuriamuose filmuose?

Augustė: Būna, kad tiesiog važiuoju ilgai autobuse ar metro ir pradedu stebėti žmogų, tyrinėti jo detales ir kurti jo gyvenimo scenarijų. Ir man labai svarbu įsivaizduoti jo patirtis – ką jis išgyveno, kad tapo tokiu žmogumi, kuris šiuo metu važiuoja būtent šiame autobuse. Dabar ypač ir noriu tyrinėti savo ryškiausius vaikystės\paauglystės prisiminimus.

Morta: Skirtingais laikotarpiais ir temos skirtingos traukia, bet visada norisi kalbėti apie kažką, kas arčiausiai širdies, kad filmas kurtųsi nuoširdžiai. Tai šiuo metu būtų tie visi paaugliški dalykai ir problemos, bet nesikonkretinsiu.

Kokie kūrėjai ar sutikti žmonės jus įkvėpė?

Augustė: Kažkaip visad sunku kalbėti apie įkvepiančius kūrėjus, nes dažniausiai domiuosi jų darbais, o ne asmenybėmis. Mėgstu režisierius, kurie turi savitą stilių, todėl daugiausiai inspiracijos mano darbams duoda Sofia Coppola, Wes Anderson, Jared Hess, Spike Jonze. Bet suvokti, kaip reikia kurti filmus, ir kas yra geras scenarijus, vaizdas, stilius ar apšvietimas padėjo SKA dėstytojai.

Morta: Kažkaip nieko nesugalvoju, turbūt nelabai mane įkvepia žmonės. Gal labiau, kai pamatau kokį fainą filmą, ateina ta inspiracija. Dar, paskutiniu metu, kai trūksta įkvėpimo, žiūriu trumpametražius – labai padeda. Ai, na ir buvęs SKA vadovas Andrius Blaževičius turbūt tas žmogus, kuriam daugiausiai dėkoju už išsiugdytą supratimą apie tai, kokius filmus ir, kodėl noriu kurti, ir šiaip, tiesiog nepakartojamas žmogus, daug padėjęs susiprasti savyje.

Ko palinkėtumėte jauniems, kinu besidomintiems, žmonėms?

Augustė: Linkiu atrasti sritį ar temą, kuri tave ypač „veža“, daug „researchinti“, netingėti ir nedaryti visko atmestinai. Ai, ir aišku lankyti SKA.

Morta: Eiti į SKA ar šiaip kažkur eiti, ieškoti naujų galimybių ko nors išmokti apie patį kiną ar jo kūrimą. Ir jei tik yra noro kurti, tai ir kurti, nesvarbu, ką.

* Už galimybę Augustei ir Mortai padovanoti kelionę į Berlyną dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

DĖMESIO!!! Ieškom naujų „skalvijukų“!

cropped-F3740005.jpg

Jau 10 metų gyvuojanti „Skalvijos“ kino akademija (SKA) renka naujus kino kursus 2017 metams!!!

Kaip žinoti, ar čia tavo vieta?

Tikrai nebūtina turėti savo kamerą, mokėti montuoti ar gebėti nesumirksėjus išvardinti įtakingiausius XX a. režisierius. SKA studentu gali būti tas, kuris stebi pasaulį:

* Kaip mama kietai sučiaupus lūpas ramiu balsu sako, „žinoma, daryk kaip nori“ ir tu žinai, kad jokiu būdu negalima daryti, kaip nori;
* Kaip pamirštame arbatos puodelyje ant viršaus užsideda vaivorykštė;
* Kai išgirdus nesąmonę, nenatūraliai sustingsta veidas;
* Ar kaip pavojingai viskas nutyla prieš audrą.

Kitaip sakant, ieškome tų, kurie mato pasaulį ir fiksuoja jo detales galvoje. O kaip visa tai išreikšti kino kalba – padėsime mes – „Skalvijos“ kino akademijos komanda.

giphy-downsized-large

Šiemet renkame:

  • Vaidybinį kursą (vad. kino režisierius Armas Rudaitis)/ trukmė – 2 metai
  • Dokumentinį kursą (vad. kino režisierius Linas Mikuta)/ trukmė – 2 metai

Mielieji, skleiskit gerąją žinią ir nukreipkit visus susidomėjusius 9-12 kl. moksleivius pas mus registruotis.

Nori užsiregistruoti? Spausk čia, užpildyk anketą ir siųsk ją akademija@skalvija.lt. Anketų laukiame iki rugsėjo 1 d.

Jei iškils klausimų, „skalvijiečiai“ mielai atsakys tel. +370 5 2 610505 arba el. paštu akademija@skalvija.lt.

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Studentų filmų festivalis „STOP“ laukia pozityvią emociją kuriančių filmų!

Norisi išbandyti kažką naujo? Degi noru pasidalinti savo talentu bei tuo, kas Tave labiausiai veža? Tuomet šis jaukus bei teigiamas emocijas transliuojantis renginys kaip tik Tau! Šeštą kartą KTU fakultetinės studentų atstovybės „SHM“ organizuojamas kino filmų festivalis vėl kviečia visus jaunus, kūrybingus ir idėjomis trykštančius entuziastus išbandyti jėgas bei pasidalinti savo talentu su kitais! Nepaprastai įkvepianti šių metų tema – POZITYVAS – leis Tau ne tik sužavėti publiką teigiamomis emocijomis, bet ir įrodyti, kad fantazijai STOP‘O nebūna!

Filmus galima kurti skaitmeniniais fotoaparatais, mobiliaisiais telefonais ar profesionaliomis kameromis – Jūsų pasirinkimas!

Geriausių kūrėjų darbai bus vertinami kompetentingos komisijos bei publikos, o nugalėtojai bus apdovanoti organizatorių ir rėmėjų įsteigtais prizais. Tad verta pasistengti! Juk tai ne tik puiki patirtis, bet ir nuostabus šansas išreikšti dalelę savęs, ar netgi įkvėpti kitus kurti.

Geriausių filmų peržiūrų vakaras tavęs laukia gegužės 5 dieną Kauno mieste – nepamirškite šią datą pasižymėti kalendoriuje, nes atvykti išties verta.

Festivalio naujienas sek čia: https://www.facebook.com/stopfestivalis/?fref=ts

taisyklių maketas

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Skalviečių darbai festivaliuose

Skalviečių darbai sėkmingai keliauja toliau po pasaulį:

* CinéStudent Film Festival (www.cinestudentfilmfest.org), Ilinojuje, buvo rodomi Pijaus Mačiulsko filmai “34” ir “Sviestas” bei Ugnės Balsytės – “A Cake is a Cake”. Filmas “Sviestas” pripažintas geriausiu užsienio filmu.

Butter-Winner* Sylhet Film Festival (festival.saufs.org), Bangladeše, bus rodomas Roko Kaminsko ir Meidos Lileikytės filmą “Žuvis”.

festival_cover_photo_cropped_999730* ZOOM.11 Film Festival, Slovėnija. (http://www.e-zoom.si/) Mortos Navickaitės filmas “BOYZ” įtrauktas į konkursinę filmų programą.

 

index* Boulder Internatinional Film Festival (BIFF), JAV. (https://biff1.com/community/teen-short-film-competition/). Augustės Kunevičiūtės filmas „Invazija“ apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą.

Boulder-Theater-1200x675

* Šoblės kino festivalyje 2017 konkursinėje programoje “Pamatyti nepastebėtus II” į programą pateko šie skalviečių darbai:
“Vakaronė” (rež. Adolfina Kunčiūtė)
“Atonija” (rež. Pijus Mačiulskis)
“Invazija” (rež. Augustė Kunevičiūtė)
“BOYZ” (rež. Morta Navickaite)
“Žuvis” (rež. Meida Lileikytė ir Rokas Kaminskas)

Šiame festivalyje Adolfinos Kunčiūtės darbas “Vakaronė” laimėjo žiuri Specialųjį Paminėjimą.

soble-naujas-800x389

Labai didžiuojamės jumis, nesustokit ir dirbkite toliau!

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Seminaras moksleiviams “Autorių ir gretutinės teisės kine”

Esi pradedantis režisierius( -ė)? Prodiuseris (-ė)?
Labai miglotai įsivaizduoji, kas yra autorinės ir gretutinės teisės?
Sukūrei filmą ir jam reikia muzikos, tačiau nelabai įsivaizduoji, kaip tai padaryti legaliai?
Ateik ir sužinok!

Lektoriai:
– Martyna Gudaitė (AGATA)
– Karolis Vyšniauskas (žurnalistas, „Kino pavasario“ muzikinių klipų konkurso kuratorius)

Renginys nemokamas!
Visiems, išskyrus SKA nariams, būtina išankstinė registracija akademija@skalvija.lt iki š.m. kovo 13 d.

* Seminarą rengia “Skalvijos” kino centras
* Seminarą remia LRKM “Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos programa”

www.skalvijoskinoakademija.lt

Renginys facebook’eplakatas-A3

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Skalviečių pergalės REC 2016

15338888_1244579688932082_7628613991720084524_nXXXI Lietuvos Mokinių Kino Filmų Festivalis „REC 2016“ skalviečių filmams atseikėjo glėbį prizų.

Augustė Kunevičiūtė pripažinta geriausia režisiere:

Kadras iš “Baimės portretas” filmo

Pijaus Mačiulskio režisuotas filmas apdovanotas už geriausią operatoriaus darbą (op. Vilius Mačiulskis):

3
Kadras iš filmo “Atonija”

Mortos Navickaitės režisuotame filme “Boyz” Mamertas Audickas gavo apdovanijimą kaip geriausias aktorius:

still-1
Kadras iš filmo “Boyz”

Už Augustės Kunevičiūtės režisuotame filme “Baimės portretas” atliktą vaidmenį Elenah Kruk pripažinta geriausia aktore:

1
Kadras iš filmo “Baimės portretas”

Roko Kaminsko ir Meidos Lileikytės režisuotas filmas “Žuvis” apdovanotas už geriausią scenarijų:

still-3
Kadras iš filmo “Žuvis”

Nuoširdžiai sveikiname nugalėtojus!

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi

Interviu su Alanu Gurinu apie „Sluoksnių“ premjerą „Litauisches Kino goes Berlin“ festivalyje

Alanas Gurinas – šiais metais dokumentikos kursą baigęs skalvietis (kurso vadovė – Giedrė Beinoriūtė). Jo filmas „Sluoksniai“ pelnė ne tik SKA bendruomenės simpatijas, tačiau liko pastebėtas ir kitų: Respublikiniame kino mėgėjų festivalyje filmas išrinktas geriausiu dokumentiniu filmu, o prieš savaitę Alanas lankėsi Vokietijoje, kur būdamas programoje su jau Lietuvai gerai žinomomis kine pavardėmis (kaip T. Vidmantas, M. Kavtaradzė, D. Petronis, G. Urbonaitė, J. Trukanas ir kt.), gyvai pristatė „Sluoksnius“ „Litausiches Kino goes Berlin“ kino festivalyje.

Processed with VSCO with a6 preset
Režisierius Alanas Gurinas

Alanai, koks ir kam skirtas festivalis „Litausiches Kino goes Berlin“?

Šiltas, jaukus ir savas. Kai sėdi ir ekrane matai savo pažįstamų, dėstytojų darbus, atrodo, lyg būtum namie. Tačiau tuo pačiu metu jautiesi kiek svetimas, turbūt dėl neįprastų lokacijų – tokių kaip atgijusi „Urban Spree“ gamykla su baru kino salėje arba aukščiausias Berlyno kino teatras penktame aukšte, į kurį lipant (nes lifto nėra) jautiesi, lyg eidamas pas kažką į svečius ir, be abejo, dėl svetimos kalbos ir užrašų.

14517435_892951747472516_2638699264546211107_n14610919_898537986913892_8356421700361206154_nKaip jauteisi atrinktas į festivalio programą?

Labai apsidžiaugiau patekęs tarp tokių filmų, kuriuos žiūrėdavau ir galvodavau: Oho, šiti tai rimti. Ir dar ta mintis, jog skrendi į Berlyną rodyti savo filmo, kurį taip nedrąsiai kūrei, priverčia jaustis, lyg būtum koks tikras režisierius ir pastumia kurti toliau.

Koks jausmas rodyti filmą ne savo bendramoksliams, o svetimiems žmonėms?

Buvo baisoka, kaip nepažįstamiems žmonėms, kurie nežino, kaip vyko visas filmavimo procesas, nebuvo susieti su riedlenčių kultūra ir nesupranta Lietuvių kalbos, pavyks perskaityti istoriją ir priimti ją.

tinkaKaip publika reagavo į filmą „Sluoksniai“?

Atrodo, kad patiko. Jeigu žmonės juokėsi iš tų vietų, kurios man pačiam atrodo absurdiškos, juokingos – tai, vadinasi, geras ženklas.

tinka1Ką įdomaus pamatei festivalio metu? Galbūt su kažkuo susipažinai?

Berlyno miestą, kuris, rodos, šiukšles, senas gamyklas ir kitus, iš pirmo žvilgsnio negražius dalykus, sugeba paversti traukos objektais, meno kūriniais. Paliko didelį įspūdį tai, kad miestas leidžiasi būti kuriamas jo gyventojų, o ne kažkokių normų ar įstatymų. Labai įsiminė pažintis su Tadu Vidmantu, atrodo, kad visą vaikystę žiūrėdavau jo filmukus/shortus, ir tada išgirstu tą ikonišką Vidmanto balsą… lyg pamatytum kokį personažą gyvai.

f3540028

Kokį patarimą duotum jauniems kino kūrėjams?

Pats dar to neišmokau, bet linkiu visiems kažkaip sugebėti nebijoti kurti, suklysti ir kalbėti filmuose tą, kas jums iš tikrųjų svarbu – kyla iš širdies.

***

Už galimybę Alanui padovanoti kelionę į Berlyną dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos“ programai.

Nuoroda į filmą „Sluoksniai“:

3

Kategorijos: Uncategorized | Komentarai negalimi