Aistė ir Birutė apie nuolatinius scenarijaus ieškojimus ir mokymąsi iš savo klaidų

Šiemet „Skalvijos“ kino akademijos inkubatoriuje mokosi buvusi SKA studentė Aistė Kalčytė. Kartu su ja dirba scenaristė Birutė Kapustinskaitė. Birutė padeda tobulinti Aistės scenarijų, kurio filmavimai numatomi vasarą.

Kamilė: Papasakok apie jūsų darbo procesą.

Aistė: Mudvi su Birute susitinkame kartą per savaitę. Susitikimo išvakarėse turiu atsiųsti Birutei pataisyto scenarijaus kopiją. Ji perskaito, o visas pastabas gaunu susitikimo metu. Kur kokie galai nesueina, kas blogai ir kt. Arba aš jai pasakau, kuriose vietose man sekėsi sunkiausiai. Na, jeigu būnu kažko nepadariusi, tada mes galvojame, kaip išspręsti vieną ar kitą scenarijaus klausimą.

Taip pat, susitikimo metu, kartu žiūrime filmus, tiek trumpo, tiek pilno metro. Kartais namų darbams Birutė užduoda kokį filmą pažiūrėti. Tai daugmaž taip viskas ir vyksta.

Birutė: Iš savo pusės noriu pasakyti, kad ties tam tikromis vietomis, pavyzdžiui, parinkdama  filmus Aistei, atsižvelgiu į problematiškas Aistės scenarijaus vietas. Parenku tuos filmus, kurie galėtų padėti jas išspręsti. Stengiuosi konkrečiai nebadyti pirštu į tas scenarijaus vietas ir nepatarti, kaip jas koreguoti. Noriu, kad Aistė pati atrastų, kaip geriau jas pataisyti, įsikvėptų.

K: Kiek kartų jau perrašei savo scenarijų, kiek kartų tobulinai?

A: Apskritai, kaip būna daug kam, aš pradėjau ne su šituo scenarijumi, kurį dabar rašau…. man atrodo, kad taip būna visiems – berašydamas keiti scenarijų, bet… kalbant apie scenarijų, kurį rašau dabar, tai gal kokį ketvirtą kartą perrašau .

B: Kol kas ketvirtą.

A: Kol kas… ir dar visai ne pabaiga.

K: Taisai tas pačias vietas, ar vis kitas?

A: Susitikusios dažniausiai peržvelgiame visą scenarijų, peržiūrime kiekvieną sceną. Tačiau kiekvieną kartą vis kitai vietai skiriame daugiau dėmesio. Bet dažniausiai viską tenka keisti, nes jei vieną vietą iš esmės pakeiti, tai iškarto nebesueina galai kitoje vietoje.

K: Ar sunku dirbti vien tik prie scenarijaus?

A: Nelengva. Anksčiau labai nemėgdavau rašyti scenarijaus. Iš tiesų, aš neveltui pasirinkau tokį mokymąsi. Pagalvojau, kad man čia bus nebloga treniruotė prieš stojamuosius egzaminus į universitetą. Žinau, kad stojant, reikės kažką sukurti. Taigi, reikia išmokti scenarijaus rašymo logikos. Žodžiu, reikia lavinti save.

O ar sunku? Na, gal iš pradžių buvo sunkiau. Dabar jau visai linksma, kai turi savo istoriją, kurią pats pagimdei. Ir augi su ja. Jauti, kad jau nebegali jos paleisti. Įdomu pačiam, kaip čia viskas baigsis…

K: Ar tau, Birute, įdomu dirbti su Aiste?

B: Taip, man labai patinka. Apskritai, man įdomu stebėti, kaip viskas keičiasi, kai pati kažką rašau. Bet dar įdomiau, kai matau, kad kitas žmogus, pagal tam tikras mano pastabas, toliau minko savo scenarijų ir kad kažkas iš to gaunasi. Tai iš viso labai faina. Matyti, kaip  pamažu visiškai nuo nulio gimsta istorija.

Iš tikrųjų, Aistė iš pradžių turėjo 3 istorijas, kurias vystė paraleliai, svarstė ir bandė dėlioti. O po to išsigrynino, kad vis tik viena yra įdomiausia. Tada ir pradėjom dirbti su viena istorija. Darbo procesas man pačiai yra labai įdomus. Įdomu, kad darbas individualus, gali daugiau dėmesio skirti vienam žmogui, giliau išanalizuoti.

Man dar labai patinka, kad Aistė galvoja, jinai suvokia savo klaidas. Tai nėra kažkokia mechanika – taisai, taisai, taisai.

K: Tai labai daug kruopštumo, valios reikalaujantis procesas, taip?

B: Galvojimo. Galvoti ir mąstyti visą laiką yra sudėtinga. Dėl to kurti scenarijų yra sudėtinga. Bet labai įdomu.

K: Ar sunku šitaip dirbt? Ar lengviau būtų su grupe?

A: Čia kaip ir visur, man atrodo. Kai esi grupėje, na, kaip mokykloj, tai galvoji, kad gal šįkart manęs nepaklaus, bandai prasmukti… Gali simuliuoti… Stengiesi atlikti, bet tau ne taip rūpi. Atrodo, kad peržiūra dar toli, suspėsi, padarysi ir t.t. O kai dviese rašai, tai ir pažįsti tą žmogų, su kuriuo dirbi, asmeniškai, ir negali pats nuo savęs pabėgti, nes žinai, kad dėl savęs rašai… Manau, vienam geriau rašyti. Na, bent jau scenarijų.

K: Apie ką bus filmas?

A: Mmmm… istorija apie jauną vaikiną. Kas vyks – neišduosiu.

K: Kokia studentė yra Aistė?

B: Labai darbšti, imli ir tobulėjanti. Tai labai svarbu.

Iš pradžių man buvo keista ir aš nelabai įsivaizdavau, kaip čia viskas bus… Galvojau, o jeigu nesutarsim? Arba jeigu jinai visiškai bus prieš, stos piestu prieš bet kokias pastabas? Sakys, kad ji viską geriausiai apgalvojo... Tada visa tai būtų reikėję pralaužti, kad galėtum toliau dirbti…

O Aistė nuo pat pradžių labai laisvai žiūrėjo į visus mano komentarus. Niekada nebūdavo pasakymų, kad ne, tas blogai  arba gali būti tik taip ir ne kitaip.

Visą laiką buvo toks lankstus bandymas, tiek iš mano pusės – aš bandžiau ir vis dar bandau, lanksčiai žiūrėti į visą Aistės istoriją. Tiek norėjau iš jos, kad ji lanksčiai žiūrėtų į savo istoriją. Stengiausi, kad ji apmąstytų įvairius variantus: kur ir kaip istorija gali vystytis, kas dar gali atsirasti. Norisi, kad nebūtų sustabarėjimo toje istorijoje.

K: Aiste, o kaip tau Birutė kaip mokytoja?

A: Greičiau, scenarijaus rašymo partnerė ar konsultantė. Iš pradžių galvojau, kad Birutė bus griežtesnė. Buvau prisiklausiusi iš praeitų metų antrokų, kad Birutė pakankamai suvaro scenarijų… Na, žodžiu, aš tikrai nesitikėjau, kad sulauksiu geros reakcijos į savo pirmą scenarijų, kad jį sakys –  koks šedevras! Gal dėl to ir stojau į inkubatorių, kad sulaukčiau daug kritikos.

Pradžia buvo truputį sunki. Pirmose paskaitose, atrodo, kad ir ką pasakydavau, sukritikuodavo. Bet labai gerai, nes labai logiškai sukritikuodavo. Mano kūryboje labai daug loginių klaidų būdavo… Bet vėliau, kažkurią paskaitą įvyko persilaužimas, kai pagaliau pirmą kartą mane pagyrė. Tada man pačiai labai pradėjo patikti, labiau susigyvenau su istorija. Įdomiau ir lengviau pasidarė dirbti.

B:  Aš čia visai neseniai supratau, kad daugumai skalvijukų aš atrodau labai kritiška ir griežta. Bet aš visą laiką taip žiūriu į kūrybos procesą, kol dar nėra gatavo produkto. Būtent tai ir reikia daryti – ieškoti visų silpnų vietų ir jas bandyti keisti ar taisyti. Ir tik po to gali girti, komentuoti. Pačioje pradžioje mes turime mokytis įžiūrėti tas silpnas vietas.

Pabaigos žodis

B: Man labai patiko su Aiste dirbti. Na, tikrai. Aš net pati pasikraudavau po tų susitikimų. Man būdavo labai smagu žiūrėti, kad scenarijuje atsiranda vietos, kurios jai pačiai pradeda patikti, kuriomis jinai pati patiki. Arba kai ji pati atranda, kas yra nelogiška ar neteisinga, kas vis tik neveikia… Ir būdavo kelis susitikimus stebėdavau, kaip ji vis neina prie vienos scenos, vis jos netaiso. O vėliau sugalvoja tai scenai sprendimą ir kaip pati tuo džiaugiasi! Labai smagu matyti tą džiaugsmą.

A: Vieną dieną pasakiau „Skalvijos“ administracijai, kad turiu scenarijų ir noriu jį tobulinti. O jie surado man mokytoją. Aš džiaugiuosi tokia galimybe. Nors tai yra inkubatorius ir turėčiau kažką filmuoti,  iš karto rodyti, džiaugiuos, kad galiu ir tokią formą rinktis.


Kategorijos: SKA inkubatorius.

Comments are closed.