Emilė Maigytė: SKA geriausias atradimas gyvenime

Emilė Maigytė, buvusi SKA vaidybinio kino studentė, šiuo metu dalyvauja „Skalvijos“ kino inkubatoriuje. Padedama Gintarės Valevičiūtės, tarpdisciplininių menų atstovės, ji sėkmingai kuria savo pirmajį animacinį filmą.

Papasakok apie savo filmo idėją.

Mano filmo idėja ta, kad reikia nebijoti būti savimi. Tikri draugai priims tave tokį koks esi. Aplinka ir žmonės, kurie tave supa,  turi būti artimi tau. Tik tada jausies gerai. Pats turi atrasti tai, kas tau teikia laimę.

Metų pradžioje, man pačiai teko pakliūti į tokią situaciją mokykloje, kai buvau draugų kompanijoje su kuria neturėjau nieko bendro. Tokie ne mano žmonės… Ir kažkaip įvyko toks tarsi persilaužimas, kai supranti kad geriau būti su žmonėmis, kurie tau artimi,  kai supranti kad geriau nesistengti kažkuo būti ar būti panašiu į kitą:  nešioti panašias apyrankes, vienodai rengtis ir pan. Man tai atrodo kvaila ir juokinga.

„Skalvijos“ kino akademijoje išmokau, kad pirmuosius filmus geriau yra kurti iš savo gyvenimo patirčių. Nes tada žinai, ką reikia pasakyti. Kartu ir lengviau parodyti, perteikti savo jausmus. Išgalvotas istorijas kurti, yra smagu, bet ir sudėtinga.

Šį filmą kuri viena ar turi kūrybinę komandą?

Dirbu viena. Esu pripratusi dirbti komandoje, gal dėl to  dabar yra sunkiau. Prieš tai nebuvau kūrusi viena. Tik tai filmas „Domino“ buvo tarsi mano vienos darbas. Aišku, ten buvo, kas pagelbėjo, prisidėjo, o štai dabartinis –  animacinis filmas, bus toks visiškai vienos… Tik su muzika padės – Domas, etatinis garsų ir muzikos kompozitorius „Skalvijoje“.

Ar sunku dirbti be komandos?

Yra kitaip, reikia priprasti dirbti tik su savimi… Buvau pripratusi dirbti su daugiau žmonių, bet kai nusprendžiau dalyvauti inkubatoriuje, žinojau, kad teks visko imtis pačiai. Kai tu pats vienas dirbi, sėdi kažkur namie, darai, tai žinai, kad padarysi. Ateis laikas imsi ir viską padarysi. O kai dirbi su grupe, esi atsakingas, kad sutartą akimirką turi viską atlikti. Man pačiai tas darbas su savimi duoda truputi daugiau laisvės, tačiau tuo pat metu ji stabdo. Jei kažko nepadarai, tai ant savęs pyksti. Būna, nemiegi porą naktų, pasikankini kol padarai viską, bet padarai.

O kuo Tau žavi animacija? Kuo ji tave patraukė?

Animacija… nežinau, gal iš vaikystės. Anksčiau lankiau dailės mokyklą ir  man labai patiko. Mane dailė, visokie paišaliojimai, labai ramino, kai susinervindavau. Bet kodėl patraukė? Gal tai, kad animacijoje gali padaryti viską? Na, ir vaidybiniame kine gali daryti kaip ir viską, bet animacijoje visai kitaip. Tas visas žaismingumas ir stilistikų, žanrų įvairovė. Visa, kaip tu perteiki. Turi atrasti kažką savo… O dar kiek darbo reikia įdėti į tą vieną, sakykim, dešimties sekundžių filmuką… pradedi daryti ir pradedi kažkiek suvokti, kad tai nėra taip paprasta.

Tau kažkas parodė animaciją ar susidomėjai pati ir pradėjai ieškoti, kur to galima mokytis?

Matyt, viskas prasidėjo nuo vaidybinio kino… Baigusi akademiją, labai norėjau dar kažką naujo išmėginti. Sugalvojau, kad noriu kurti animaciją. Ji labai daug kur yra naudojama ir labai įvairiai. Ir pačiam vaidybiniame kine ji yra naudojama. Taigi, nusprendžiau dalyvauti inkubatoriuje. Reikėjo užpildyti inkubatoriaus anketą, sugalvoti filmo idėją. Kai pasakiau Godai, kad noriu kurti animaciją. Ji pasakė: gerai, surasim kas padės. Ir surado!

Tu dirbi su Gintare. Kaip tau sekasi su ja?                                        

Fainai. Tikrai labai įdomu. Ir tas darbas visai kitoks, kai dirbi tik su dėstytoju – visas dėmesys tik tau. Aišku, galbūt yra sunkiau, nes ne kiekvieną savaitę išeina susitikti. Tvarkaraštį susidėlioji pats. Gintarė duoda visokių animacinių filmukų pasižiūrėti, pataria dėl stilistikos, įvairiais techniniais  klausimais. Su Gintare darbas vyksta taip – aš padarau, atnešu jai parodyti, tada kartu aptariame, kas blogai, kas galėtų būti geriau, pakritikuoja. O su laiku pats pradedi į savo darbą žiūrėti kritiškiau…. Gintarė pasitiki manimi kaip kūrėja, tiki manimi. Būna sako, kad gal aš ir neįsivaizduoju, bet jeigu tu matai, tai ir žinai, kad tai bus gerai. Vadinasi, bus gerai.

Papasakok plačiau, kaip kuri animaciją.

Aš pasirinkau techniką, kuri vadinasi retroskopas: iš pradžių nusifilmuoji, o tada pieši ant viršaus.

Nusifilmuoji, pavyzdžiui, stalą ar puodelį, judantį, arba ne, kadrą. Tada įsikeli medžiagą į programą, nusistatai, kad rodytų mažiau kadrų per sekundę. Tai suteikia animaciškumo. Tada paišai ant kadro viršaus. Labai gelbsti planšetė, visai kitoks vaizdas, daug greičiau visas darbas vyksta. Ranka dirba kaip ant popieriaus. Tai daug darbo reikalaujantis procesas. Sukurti dešimties sekundžių judantį epizodą užtrunka apie dvi dienas.

O scenarijų reikėjo tobulinti?

Pati animacija – darbas su vaizdais, technika. Mano siužete nėra daug pokalbių, emocijos perteikiamos judesiais. Animatorius mato vaizdais, todėl su scenarijumi dirbau minimaliai.

Ar savo ateitį planuoji sieti su animacija? Ar vistik grįši prie vaidybinio kino? O gal išvis neplanuoji traukti tuo keliu?

Turiu daug minčių naujiems projektams. Kitais mokslo metais, planuoju pradėti dokumentikos kursą „Skalvijos“ kino akademijoje. Žinau, kad savo ateitį norėčiau sieti su kinu – vaidybiniu ar animaciniu, o gal net dokumentiniu. Pasirinkimų ir galimybių yra daug, noro taip pat. Dar nežinau, kuria linkme eisiu… Išgyvenu ieškojimų, naujų galimybių laiką. Kuo daugiau mokaisi, tuo daugiau supranti.

Kuo skiriasi SKA nuo inkubatoriaus?

Ištiesų, inkubatorius suteikia daugiau laisvės. Tačiau yra ir kita pusė – tai kad tu pats savęs nemėgti pradedi. O dar kai gyventi su savimi visą laiką reikia… (juokiasi)

Kartais kai esi inkubatoriuje, taip liūdna pasidaro, kad nebėra paskaitų kaip I ar II kurse,  kai visi susirenka,  pasėdi dar „Skalvijoje“.

Kaip tu manai, ar inkubatorius yra skirtas visiems?

Svarbiausia – noras ir užsibrėžimas. Inkubatorius gera vieta savo galimybių išbandymui. Pavyzdžiui, kurti, pasitelkus kitokią, neįprastą techniką ar žanrą. Jeigu žmogus nori, jeigu jis užsidegęs, ir jeigu jis sugebės užpildyti anketą (bent tiek padaryti!)… Tas pirmas žingsnis – anketos užpildymas, idėjos sugalvojimas jau yra darbas. Ir žmogus, kuriam tai nepatinka, tai jis to nepadarys. Tam, kuriam neįdomu, jis net anketos neužpildys. Dažniausiai ateina, pabando ir supranta, kad tokia veikla ne jiem. O jei užsikabliuoja, tai suserga kinu visam gyvenimui.

Ką dar veiki?

Šoku lindyhopą. Šiek tiek prisidedu prie antrakursių filmų.

SKA geriausias atradimas gyvenime. Jei nebūčiau čia atėjus, nežinau, kokia veikla dabar užsiimčiau. Tikrai. Kardinaliai pasikeitė mano požiūris į žmones, nes akademijoje susirinkome visi skirtingi, visi įdomūs.  Man mano mokykla kaip atskiras pasaulis… Išgyvenau momentą, kaip filme, kai žinai, jauti, kad kažkas ne taip, bet nežinai kaip iš to „išlįsti“… Atėjau į SKA, pamačiau, kad gali būti kitaip, kad galima „išlįsti“. Visada reikia ieškoti.

Emilės trumpametražis animacinis filmukas bus pristatytas birželio 1 d. SKA diplominių darbų peržiūros metu. 

Kategorijos: SKA studentų pasiekimai.

Comments are closed.