Filmas “Mažoji Jeruzalė” sėkmingai pasirodė „Atlantis Film Awards“ festivalyje

Monika Navickaitė – vilnietė mergina iš Jeruzalės rajono, kuri per porą metų spėjo baigti SKA ir dokumentinį, ir vaidybinį kino kursą.

SKA diplominiame darbe, trumpametražiame filme „Mažoji Jeruzalė“, Monika pasirinko kalbėti apie tai, ką visi labai gerai žino – baimę būti kitokiu. „Matyt, dėl to, nes pati užaugau tarp vaikų, bijančių būti savimi. Net ir dabar dažnai atsiduriu situacijose, kai, norėdama būti ištikima sau ir priimti teisingus sprendimus, turiu įveikti savo kompleksus, o tai nelengva.” – sako Monika.

Prieš keletą savaičių mergina išvyko pristatyti savo filmo į „Atlantis Film Awards“ festivalį Ispanijoje, Puertollano mieste, o iš ten ji grįžo ne tuščiomis – „Mažoji Jeruzalė“, dalyvavęs specialiosios festivalio programos konkurse, laimėjo programos pagrindinį prizą.

Tad kalbiname Moniką apie įspūdžius iš festivalio ir tolimesnius planus.

Festivalio „Atlantis Film Awards“ 2017 apdovanojimai

     Kaip žmonės reagavo į filmą? Kokių pastabų ar komentarų gavai?

Filmas buvo rodomas net du kartus ir po abiejų seansų žiūrovai atrodė sujaudinti (netgi tie, kurie nesuprato nei originalo, nei titrų kalbos). Galbūt todėl, kad filmo tema universali ir visiems artima (o gal visiems tiesiog patiko filmo žvaigždė devynmetis Oskaras). Daugiausia gerų komentarų sulaukė pati filmo istorija ir aktorių vaidyba. Tačiau gavau ir labai naudingų patarimų dėl filmo tempo ir garso.

Nors dažniausias patarimas, tiesa, buvo: „Monika, nesustok ir daryk filmus!“. Tai suteikė motyvacijos kaip tik tuo metu, kai jos labiausiai ir reikėjo.

Festivalio „Atlantis Film Awards“ 2017 apdovanojimai

Kokius kūrybinius planus turi dabar?

Rašau scenarijų naujam filmui. Neskubu ir noriu būti tikra, jog istorija išbaigta. Kai rašiau scenarijų „Mažajai Jeruzalei“,  begalinis jo perrašinėjimas baisiai vargino, bet pasiteisino, nes tiksliai žinojau, ką filmuosiu ir kodėl. Kadangi ankstesniuose mano filmuose pagrindiniai personažai buvo vaikai arba vaikinai, tai šį kartą norėčiau nebesislėpti. Tad galbūt naujame filme pagaliau atsiras ir moteriškas personažas.

Be filmo ruošiu dar vieną projektą, kuris, nors tiesiogiai su kinu nesusijęs, yra dokumentikos įkvėptas. Bet tebūnie kol kas lieka intriga.

Ką norėtum nuveikti per ateinančius penkerius metus?

Pirmiausia noriu įgyti aukštąjį išsilavinimą (ir širdis užsispyrusi skanduoja „REŽISŪRA!“). Ketinu gyventi dėl kino ir su kinu bei toliau versti įvairius nutrūktgalviškus planus realybe (kas žino, gal ir į tas savo Amazonės džiungles kada nors nusigausiu ir kokį filmą pastatysiu). Keliauti toli ir ne taip toli (iki Skalvijos kino centro, pavyzdžiui), pažinti tai, kas nauja ar sena, ir nebijoti priimti galimybių. Netikiu posakiu „kuo daugiau norėsi, tuo mažiau turėsi“. Siekių neturintys žmonės taip tik teisina savo tingumą. Tiesiog atsikeli ir eini. Kaip tas brendas.

Kadras iš filmo “Mažoji Jeruzalė” (rež. Monika Navickaitė)

* Už galimybę Monikai padovanoti kelionę į Ispaniją dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

Kategorijos: Uncategorized.

Comments are closed.