Interviu su Monika, Rūta ir Nikolu apie First-Time Filmmaker Showcase festivalį, komandinio darbo svarbą ir alpakas

pizap.com15022839233012
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio

Monika, Rūta ir Nikolai, visi trys dalyvavote festivalyje, vykstančiame Londone, First-Time Filmmaker Showcase (Lift-Off Global Network Limited programoje), kur Nikolas, filmo operatorius, pristatinėjo Augustės Kunevičiūtės režisuotą trumpametražį “Invazija”. Papasakokite įspūdžius.

Monika: Tai festivalis skirtas jaunų kino kūrėjų skatinimui. Mane labai sužavėjo šilta festivalio atmosfera: festivalio įkūrėjai dalinosi savo istorijomis bei filmais, žiūrėjome ir vertinome vieni kitų trumpametražius filmus, o po peržiūros dalyvavome bendroje diskusijoje (vėliau dar gavom progą pasigrožėti po sodą lakstančiais triušiukais ir šnekučiuotis balkonėlyje, kuriame filmuota „Merė Popins“).

Nikolas: Šis renginys buvo labiau kaip workshop’as negu festivalis, kadangi jo metu buvo aptarinėjami išrinkti filmai. Festivalio organizatoriai dalinosi įspūdžiais apie filmus: kas patiko ir ką bei kaip galima tobulinti. Kadangi savo filmus yra sunku objektyviai vertinti, todėl tokie susitikimai yra labai naudingi.

pizap.com15022844934073
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio
pizap.com15022838379601
Akimirkos iš First-Time Filmmaker Showcase festivalio

Nikolai, kaip vertinai savo filmą festivalio kontekste? Ar susilaukėte kokių nors komentarų, klausimų? Kaip jauteisi pristatinėdami savo filmą visiškai nepažįstamai auditorijai?

Nikolas: Festivalyje buvo pristatyti labai skirtingi filmai. Dauguma buvo realistiniai ir vienas siurrealistinis. “Invazija” išsiskyrė tuo, kad jame buvo sujungti abu šie žanrai į vieną ir būtent tai labiausiai ir patiko organizatoriams bei kitiems kūrėjams.

Šalia gerų emocijų, patyriau ir streso: beveik visi filmai buvo filmuoti su profesionaliomis kameromis, o filmą “Invazija” mes filmavome su paprastu fotoaparatu. Šis skirtumas buvo akivaizdus: vaizdas buvo išplaukęs, o spalvos blankios. Atrodė, kad per visą filmą man taip ir nepavyko gerai suvesti fokuso. Prieš peržiūrą buvo baisu, ką kiti pagalvos: ar supras, apie ką šis filmas ir, kas buvo norėta juo pasakyti. Tačiau neskaitant ne itin kokybiško vaizdo, peržiūra praėjo gerai, o labiausiai džiugino tai, kad buvau jauniausias iš visų pristatančiųjų.

36920023
Nikolas Verseckas (asmen. f. alb.)

Monika ir Rūta, jūs SKA „įšokote“ į antrus metus ir į dokumentikos kursą, tuomet baigusios jį, prisijungėte prie vaidybinio kino kurso antrų metų. Palyginkite įgytas patirtis viename ir kitame kurse.

Monika: Abi šios patirtys yra labai skirtingos. Dokumentikos kurse ne tik susipažinau su kinu, bet ir išmokau pastebėti mane supančius žmones (praeivius gatvėje, kaimynę, su kuria nesisveikinau, salės darbuotoją parduotuvėje ir t.t.). Dokumentika žavi tuo, jog gero filmo paslaptis – įdomus žmogus ir kamera.

Šiame kurse taip pat sutikau Rūtą, kuri tapo mano kompanionė kuriant ir vaidybinį kiną. Tiesa, kuriant vaidybinį filmą jau reikia tam tikro pasiruošimo: scenarijus turi būti nepriekaištingas, kino dailė apgalvota, komanda suburta, o ir privalai aiškiai žinoti kokia filmo idėja ir kodėl jį darai. Vaidybinio kino kurse išmokau (ir vis dar mokausi) bene svarbiausio dalyko – darbo komandoje. O ir šiaip, labai smagu stebėti aktorius realizuojant tavo sulipdytą istoriją.

Monika Navickaite
Monika Navickaitė (asmen. f. alb.)

Rūta: Kadangi iš karto atsidūriau antrame kurse, nors apie kiną žinojau tikrai mažai ką, tai metus dokumentikos kurse pamenu kaip metus, kur vis bandžiau prisivyti kitus ir išmokt viską, ką praleidau, o kai atėjau į vaidybinį, tai ir žmonės visi jau pažįstami buvo, ir po dokumentikos nesijaučiau taip labai atsilikus. Abiejuose kursuose įgytos patirtys buvo tikrai gana skirtingos ir taip staiga pereiti nuo dokumentikos, prie kurios buvau ką tik apsipratus, į vaidybinį kiną buvo gana sunku. Žinoma, žinios iš vieno kurso labai pravertė kitame.

20120726_10207084300345469_1810182651_n
Rūta Pašukonytė (asmen. f. alb.)

Nikolai, Skalvijos kino akademijos vaidybinį kino kursą baigei prieš metus laiko. Ar tęsi audiovizualinį kelią ar pasukai visai kita linkme?

Nikolas: SKA supažindino mane su daugybe žmonių, kurių dėka aš ir toliau labai aktyviai einu operatoriaus keliu. Filmavimu domėjausi ir prieš Skalvijos kino akademiją, bet tas domėjimasis buvo labiau teorinis: filmavau mažai, filmų beveik nežiūrėjau, o apšvietimas man visai nerūpėjo. Būdavo, kad nufilmuoji vienoje vietoje, nufilmuoji kitoje – vienur gražu, kitur – ne, o kodėl taip yra, nebuvo aišku. SKA išmokė daugybės pagrindų, leido suprasti, ko reikia siekti kadre. Išvydau operatorystės amatą kaip erdvę, kurioje gali kaitalioti vaizdą kiek tik nori, nesukant galvos, kas yra už kadro ribų. Pamėgau kino aikštelę, darbą joje bei atmosferą.

Dabar planuoju stoti į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, tačiau operatorinio kursai renkami tik kas dvejus metus, todėl tai galėsiu padaryti tik kitais metais. Per šiuos laisvus metus noriu patobulinti fotografavimo įgūdžius, nes tame beveik neturiu patirties.

Monika, šiemet tavo diplominiu darbu patapo trumpametražis vaidybinis filmas „Mažoji Jeruzalė“, kuris gavo specialų „Skalvijos“ paminėjimą už mokėjimą įsigilinti į jausmus ir empatiją. Apie ką šis filmas? Ir kodėl kūrei būtent šia tema?

Little Jerusalem3
Kadras iš Monikos Navickaitės režisuoto filmo “Mažoji Jeruzalė”

Monika: Nuo pat pirmų metų Skalvijos kino akademijoje visi man kartoja, jog kiną turi daryti apie tai, ką supranti ar patyrei. Ėmiau svarstyti, ką gi tokio galėtų papasakoti mergina, visą savo gyvenimą praleidusi Jeruzalės mikrorajone? Taip gimė „Mažoji Jeruzalė“. Tai filmas ne tik apie empatiją, bet ir ištikimybę sau bei jauno žmogaus bandymus įveikti kompleksus.

Kuriant šį filmą, smagiausia dalis buvo iš tikrųjų ir nuosekliai atlikti savo scenaristės ir režisierės pareigas. Perrašiau scenarijų daugybę kartų. Tai dariau sąmoningai, paskatinta kurso vadovo Lino Mikutos ir kitų SKA dėstytojų ir dabar labai džiaugiuosi. Laikausi nuomonės, jog filmo stuburas visada yra istorija (o ne tiesiog akiai malonūs vaizdai, na nebent kuri filmą National Geographic kanalui).  Taip pat be galo buvo smagu dirbti su aktoriais – jie tikrai šaunuoliai, ypač devynmetis, filmo pažiba, Oskaras.

Rūta, tavo baigiamajame filme vaidino…alpaka. Kaip šovė į galvą kurti filmą su šiuo egzotiniu gyvūnu ir kaip vyko organizacija?

7
Kadras iš Rūtos Pašukonytės režisuoto filmo “Susitarėm”

Rūta: Mintis, kad noriu kurti filmą su alpaka buvo gimusi dar labai seniai ir net nepamenu kokiomis aplinkybėmis. Tačiau kai jau reikėjo pradėti galvoti idėjas savo diplominiams darbams, kažkaip netikėtai prisiminiau savo šį norą ir sugalvojau jį įgyvendinti. Surasti pačią alpaką nebuvo itin sunku, nes Lietuvoje yra vos kelios didesnės jų fermos, tad bandėme susitarti su mažiausiai nutolusia nuo Vilniaus ir, visa laimė, mums pavyko. Aišku, didžiausi sunkumai buvo tame, jog scenarijų reikėjo taikyti prie fakto, kad filmuojam gyvūną ir niekas negali nuspėti, kaip jis elgsis.

Kodėl stojote į Skalvijos kino akademiją? Ko tuo metu tikėjotės iš SKA ir kaip viskas keitėsi pradėjus mokytis ten?

Monika: Stojau į SKA degdama noru kurti kiną. Akademija mane išmokė, jog filmų kūrimas yra žymiai sunkesnis, bet ir daugiau dovanojantis užsiėmimas nei maniau. Be to, buvimas skalviečiu reiškia ne tik filmų kūrimą – tai gyvenimo būdas.

Rūta: Apie Skalvijos kino akademiją buvau girdėjus iš kelių draugų ir kažkaip tuo metu nieko rimto neveikiau ir visai norėjau atrasti kokią nors veiklą, kuri mane trauktų. Kadangi tikrai nelabai daug žinojau apie SKA, tai iki kol pradėjau ten mokytis, jokio išankstinio vaizdo nebuvau susidarius, tai ir tikėtis nežinojau ko, bet dabar labai džiaugiuosi, nes mėgstamą veiklą tikrai atradau.

Nikolas: Prieš įstodamas į SKA filmuodavau riedlentes. Tuo metu mes turėjome savo supratimą, kas yra filmavimas ir absoliučiai jokio supratimo apie operatorinį. Filmuojant riedlentes svarbu greitai surasti norimą kameros judesį ir atlikti jį tobulai kiekvieną kartą, kadangi nežinai, kada riedlentininkui vėk pavyks triukas. Kartais vieno 5 sekundžių kadro filmavimas užtrukdavo kelias valandas. SKA parodė, koks yra skirtumas tarp tiesiog filmavimo ir kino: kaip naudojamas apšvietimas, kaip skirtingai gali judėti kamera skirtinguose filmuose, išmokė, kad filmo kamera gali parodyti daug daugiau negu tai, kas yra matoma akimis ir t.t.

Ivasion still 3
Kadras iš Augustės Kunevičiūtės režisuoto filmo “Invazija” (op. Nikolas Verseckas)

Kokie žmonės jus įkvepia ar įkvėpė mokytis, kurti, tobulėti?

Rūta: Manau labiausiai mane įkvepia dėstytojai ir tie žmonės su kuriais dirbi – visa komanda.

Nikolas: Mane įkvepia daug žinantys žmonės. Atrodo, kad kinas yra labai išsilavinusių žmonių profesija kaip ir knygų rašymas. Visi SKA dėstytojai žinojo labai daug: jie galėdavo papasakoti ne tik filmo siužetą ir mintį, bet jie žinodavo detales apie režisieriaus gyvenimą, užkulisių subtilybes ir kitus kultūrinius kontekstus, su kuriais galima būtų sieti tą filmą. Tokie žmonės įkvepia mokytis, domėtis bei skaityti.

Monika: Mane labai įkvėpė žmonės, sutikti pirmaisiais metais: kurso vadovė Giedrė Beinoriūtė, mus (tarsi vyresnė sesuo) globojusi Akvilė Gelažiūtė ir, žinoma, visa dokumentikų kompanija.

Kaip manote, kas yra svarbiausia, kuriant kiną?

Rūta: Mokėt dirbti komandoje ir išgirsti kitus. Ir visada labai svarbu išklausyti pastabas ir bandyti kuo labiau į jas atkreipti dėmesį, bet taip, kad pats nepamestum savo idėjos.

Monika: Kinas labai daugiasluoksnis ir įvairus, tad atsakyti į šį klausimą yra sunku. Šiuo metu man kine svarbiausia ieškoti žmogaus, t.y. gilintis į žmonių istorijas, jausmus ir „transliuoti“ filmu tam tikrą žinutę, užuot pasitenkinant tik gražiais vaizdais.

Nikolas: Kuriant kiną svarbiausia gerai suprasti temą, apie kurią darai filmą. Pamenu Andrius Blaževičius liepė daryti filmus apie save ir aš tik vėliau supratau, kodėl tai yra taip svarbu. Jeigu kažko neupranti, tai ir filmas gausis paviršutiniškas, nutolęs nuo realybės. Man atrodo, kad kine labai svarbu paimti kažkokią visiems žinomą temą, bet subtiliai parodyti tai, ko daugma nežino.

Ko palinkėtumėte būsimiems ir esamiems skalviečiams? Ko palinkėtumėte patys sau?

36920020
Nikolas Verseckas ir Monika Navickaitė (asmen. f. alb.)

Monika: Visų pirma linkiu nebijoti ateiti į SKA, nes tai nuostabi vieta „savęs“ ieškojimui. Esamiems skalviečiams linkiu nepamiršti, jog kartais svarbiau ne filmai, o tie nuostabūs žmonės, kurie jus supa. Sau? Sau linkiu ir toliau „degti noru kurti kiną“ (ir neperdegti).

Rūta: Svarbiausia yra nebijoti daryti ir parodyti tai, ką padarei, nes jei visada slėpsi savo darbą, nesužinosi, ką darai gerai ir, kur kažką gali padaryt geriau. Na, o sau… netingėti ir nebijoti.

Nikolas: Būsimiems ir esantiems skalviečiams palinkėčiau lankyti paskaitas ir labai daug domėtis. Domėtis viskuo, kuo tik galit – nežinia, iš kur gali kilti mintys kitam filmui. Man atrodo, kad SKA gali duoti nesuvokiamai daug, reikia tik mokėti tuo pasinaudoti. Sau palinkėčiau įstoti į LMTA ir daugiau skaityti knygų bei žiūreti filmų.

* Už galimybę Monikai, Rūtai ir Nikolui padovanoti kelionę į Londoną dėkojame Lietuvos kultūros ministerijos „Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių apsaugos” programai.

Kategorijos: Uncategorized.

Comments are closed.