„Scanoramos“ konkursinėje programoje – net 3 buvusių skalviečių darbai

Europos šalių kino forumui „Scanorama“ paskelbus šių metų konkursinės programos „Naujasis Baltijos kinas“ lietuviškosios programos dalyvius, labai apsidžiaugėme – iš kruopščiai atrinktų trumpametražių filmų penketuko net 3 filmų režisierės yra buvusios „Skalvijos“ kino akademijos mokinės!

Ką režisierės prisimena iš SKA laikų, koks buvo jų kelias į kino režisūrą bei kokius filmus pristato šių metų „Scanoramoje“ ir kalbamės su Egle Mameniškyte, Klaudija Matvejevaite ir Jore Janavičiūte.

egle m
Režisierė Eglė Mameniškytė (filmas „Gimimas“)

Egle, kada ir kokiame SKA kurse mokeisi?

2012 – 2014m. mokiausi vaidybinio kino kurse, kuriam vadovavo Tomas Smulkis.

Ką prisimeni iš SKA laikų?

Pirmiausia, kas šauna į galvą, tai sutikti žmonės – bendraamžiai, kurie be galo įkvėpė, dėstytojai, kurie ne tik daug visko išmokė, bet tapo svarbiais žmonėmis, su kuriais iki dabar labai gera ir miela bendrauti… Taip pat, kad tuo metu atradau erdvę, kurioje jaučiuosi saugi ir suprasta, kurioje galėjau būti savimi.

Kokį vaidmenį suvaidino SKA tavo specialybės klausimu?

Labai svarbų. Baigus SKA iškart žinojau, kad noriu stoti į režisūrą, tačiau taip susiklostė aplinkybės, kad įstojau į animaciją. Visai nesigailiu, nes joje telpa ne vienas mano pomėgis, jaučiuosi daug laisvesnė raiškos atžvilgiu, o ir nuo kino nepabėgau.

Apie ką tavo šių metų „Naujojo Baltijos kino“ konkursinėje programoje pristatomas filmas? Kodėl jį kūrei?

Filmas „Gimimas“ yra apie baimę miškui, tamsai ir kas slepiasi joje. Prieš gerą pusmetį daug laiko praleisdavau miške. Visai netikėtai pradėjau justi kaip kinta mano pačios būsena toje lokacijoje, priklausomai nuo sutiktų žmonių, gyvūnų ar keičiantis paros metui. Man miškas visada atrodė mistiškas, apipintas įvairiausiais gandais ir istorijomis, kas mane pačią ir veikė, ir gąsdino, tuo pačiu ir traukė. Tada ėmiau domėtis medžiais, skaičiau straipsnius apie augalų sąmonę, atmintį… Visa ta informacija bei asmeninės patirtys, baimės, jausenos skatino visą tai užfiksuoti ir paversti judančiu vaizdu. Taip ir atsirado šis filmas.

gimimas
Kadras iš filmo „Gimimas“ (rež. Eglė Mameniškytė)

NBK lietuviškosios programos nominantai – vien merginos režisierės. Ar tave tai stebina?

Ne, man atrodo, kad pastaruoju metu moterys stipriai išlaisvėjo ir drąsiai kuria visose meno srityse, kas yra be galo džiugu!

Ko palinkėtumei sau per ateinančius penkerius metus?

Labai labai norėčiau atsikratyti kelių baimių, kurios dažnai varžo kūrybą, taip pat dar daugiau domėtis ir palaikyti kuriančius bendraamžius, susidraugauti ir kurti kartu, nes taip daug drąsiau ir smagiau!

———————————————————————————————————–

Klaudija Matvejavaite
Režisierė Klaudija Matvejevaitė (filmas „Paskutinė diena“)

Klaudija, kada ir kokiame SKA kurse mokeisi?

Mokiausi vaidybinio kino kurse 2010 – 2013 metais.

Ką prisimeni iš SKA laikų?

Paskaitas. Į SKA ėjau ne bendrauti, susirasti draugų ir gerai leisti laiką, bet grynai iš susidomėjimo apie kiną. Net ne susižavėjimo, nes tada nelabai supratau, kad filmas yra meno kūrinys. Geriausiai prisimenu, kaip su Izolda Keidošiūte „Kinemoje“ žiūrėdavom kino klasiką. Ten pirmą kartą supratau, kad filmai atspindi savo laiko tikrovę: kultūrą, technologijas, žmonių mąstymą. Iš to suvokimo – labai lėtai, praėjus daug laiko – išsikristalizavo mintis, kad filmo kūrimas yra atsakingas ir rimtas reikalas, nes žmonės į kiną eina pažiūrėti tavo nuomonės apie pasaulį, o gal, jeigu labai geras filmas, net jos perimti!

Kokį vaidmenį suvaidino SKA tavo specialybės klausimu?

Kai sugalvojau, kad noriu rinktis režisūros specialybę, tai buvo nesąmoninga, nes žinojau tik tą žodį ir nieko daugiau. Dar kokiu šriftu reikia rašyti scenarijų ir kaip įsijungti Premiere Pro programą. Viskas. Jeigu ne SKA, turbūt iki mokyklos baigimo būčiau užmiršus, kad vaikystėje tvirtai nusprendžiau kurti filmus. Bet SKA padėjo suprasti tos srities mastą ir rimtumą, o tuo pačiu ir azartą. Man filmų – ar tų pirmųjų mokyklinių video – kūrimas visada buvo labai inertiškas veiksmas. Iki SKA – nes nebuvo suvokimo, kas ir kodėl tai yra, o po SKA – nes tai atrodė natūralu ir savaime suprantama. Kaip kažkas gali nenorėti dirbti kine?

Apie ką tavo šių metų „Naujojo Baltijos kino“ konkursinėje programoje pristatomas filmas? Kodėl jį kūrei?

„Paskutinė diena“ yra apie šeimą – tėvą, motiną ir du vaikus, kurie žino, kad jų laukia tragedija, bet negali apie ją pasikalbėti. Kodėl? Ar jie bijo vieni kitų? Ne. Ar jiems taip lengviau? Ne. Ar jie taip atitolę vienas nuo kito, kad nebegali kalbėtis apie asmeniškus dalykus? Lyg ir ne. Ir vis dėl to nesikalba. Žmonės, kurie matė filmą, to nesikalbėjimo priežastį įvardijo labai skirtingais žodžiais, kurie kiekvieną kartą man sukelia naujų minčių, apie ką yra filmas – arba apie ką jis galėtų būti, jeigu būtų išbaigtesnis, pilnesnis, su daugiau gyvenimo patirties.

Norėjosi padaryti filmą, kuriame būtų beveik vien dialogai, bet veikėjai pradėtų iš tiesų kalbėtis tik tada, kai nutyla. Mums taip juk būna kasdien: šnekam milijonus nesąmonių, pilam visas savo smegenų šiukšles lauk, o kai atsitinka kas nors labai baisaus arba gražaus – tylim. Bet čia labai sunki užduotis, kuriai prireiks ne vieno bandymo.

Paskutine diena
Kadras iš filmo „Paskutinė diena“ (rež. Klaudija Matvejevaitė)

NBK lietuviškosios programos nominantai – vien merginos režisierės. Ar tave tai stebina?

Visiškai ne. Man pasisekė užaugti ir gyventi aplinkoje, kur buvo pastebimi žmonių talentai, mintys ir silpnybės, o ne amžius ar lytis. Dėl to man atrodo, kad tas moterų desantas yra visiškas atsitiktinumas – kitais metais gal bus vieni vyrai. Bet suprantu, kad ne visoms moterims yra taip paprasta kalbėti apie tai, kas rūpi, ne visų aplinka yra drąsinanti ir palaikanti. Dėl to labai džiaugiuosi už savo geras drauges ir koleges ir didžiuojuosi, kad kartu su jomis galiu būti, nors kol kas kukliu, pavyzdžiu, kad niekada nereikia bijoti paimti vairą į rankas. Prieš porą dienų girdėjau per radiją dainą, kur mergina dainavo: „<…>man reikėtų dažniau patylėti ir galvoti, ką sakau, nes kartais būnu per daug atvira“. Ir tai buvo lengvas pop kūrinukas. Tokias mintis pavojinga įsileisti į galvą, ypač būnant labai jaunai. Norisi, kad žmonėms, ne tik moterims,  reikėtų ne tik rimtos priežasties ką nors pasakyti, bet ir tokios pat rimtos priežasties patylėti. Ir kalbėti, ir tylėti yra labai didelė atsakomybė.

Ko palinkėtumei sau per ateinančius penkerius metus?

Į juos įtalpinti kokius penkiolika metų.

———————————————————————————————————–

Jore Janaviciute (3)
Režisierė Jorė Janavičiūtė (filmas „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“)

Jore, kada ir kokiame SKA kurse mokeisi?

Kino teorijos ir analizės kurse 2009 – 2010 m.

Ką prisimeni iš SKA laikų?

Geriausiai prisimenu žmones. Su daugybe jų bendrauju iki šiol. Tiek iš savo, tiek iš vaidybinio ar dokumentinio kino kūrimo kursų. Jaučiuosi dalimi vienos pirmųjų, šiek tiek legendinės „skalvijukų“ kartos. Tai man didelė garbė. Kai kurie šių žmonių man ir dabar labai daug padeda. Tuomet juos visada tyčia ar netyčia būdavo galima sutikti „Skalvijoje“. Niekad nežinodavai, kur tie susitikimai nuves. Mane, manau, bent iš dalies atvedė ten, kur esu dabar.

Kokį vaidmenį suvaidino SKA tavo specialybės klausimu?

Baigusi kino teorijos ir analizės kursą pradėjau rašyti apie kiną. Tą darau jau beveik aštuonerius metus, tik dabar dar ir kuriu kiną. Baigusi „Skalvijos“ kino akademiją pasirinkau studijuoti žurnalistikos bakalaurą Vilniaus universitete. Tačiau neužteko kino tik žiūrėti, norėjosi ir kurti pasaulius, kokie galimi tik kine. Šiuo metu studijuoju vaizdo režisūros magistro antrame kurse. „Skalvijos“ kino akademija padėjo man atrasti bendraminčių ir padėjo tvirtus pagrindus mano meilei kinui.

Apie ką tavo šių metų „Naujojo Baltijos kino“ konkursinėje programoje pristatomas filmas?

Tai vienos nakties meilės istorija. Jo pagrindiniai herojai yra Domas ir Simona. Domas yra kleptomanas. Jis dirba sporto klube per integracijos programą, padedančią sugrįžti į visuomenę turintiems psichikos problemų. Vieną dieną jis neatsilaiko ir apvagia egzistencinę krizę išgyvenančią jauną gydytoją Simoną. Ji ieško savo daiktų, prašo Domo pagalbos, jam labai gėda, tačiau jis negali prisipažinti. Jis sako surasiąs jos daiktus rytoj ir pasisiūlo ją pavežti namo. Jie leidžiasi į kelionę per naktinį miestą.

Kur dingsta
Kadras iš filmo „Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“ (rež. Jorė Janavičiūtė)

Kodėl jį kūrei?

Norėjau sukurti tokį filmą, kuris primintų filmus, dėl kurių pamilau kiną – paauglišką, lengvą, šiek tiek naivų – pasaką. Man jis nostalgiškai primena besimokant „Skalvijos“ kino akademijoje draugų sukurtus filmus. Taip pat vienas motyvų filme yra nuovargio tema. Gydytojams, ypač jauniems, tai aktuali tema, jie dažnai dirba per daug darbų, kaip ir mes, kino kūrėjai, ir kartais „pasigauna“ vadinamą pervargimo sindromą. Jį turi ir mano herojė Simona. Dėl jo ji nustoja jausti, tačiau dėl to labai išgyvena. Tai filmas ir apie troškimą jausti.

NBK lietuviškosios programos nominantai – vien merginos režisierės. Ar tave tai stebina?

Visiškai ne. Dažnai tenka matyti įvairias kitose šalyse vykstančias diskusijas apie sudėtingą moterų padėtį kino industrijoje ir apskritai. Tačiau, man atrodo, Lietuvoje jos visiškai neaktualios. Šis klausimas reikalauja ilgesnio argumento, tačiau aš remsiuosi asmenine patirtimi – augau tarp stiprių moterų, tiek mokykloje, tiek universitete daugybėje sričių nesijaučiau nusileidžianti berniukams, vaikinams. Manau, taip užaugo ir dauguma mano kartos merginų, todėl ir kurti kiną joms neatrodo kažkas sudėtingo ar labai „vyriško“. Mokausi LMTA, pusė, gal net daugiau, čia vaizdo režisūrą besimokančių, yra merginos, moterys. Man atrodo, kad stereotipas, kad režisierius – tai vyras – yra labai pasenęs.

Ko palinkėtumei sau per ateinančius penkerius metus?

Sukurti bent vieną pilno metro filmą ir gyventi tokį gyvenimą, kokį įsivaizduoju save gyvenančią.

———————————————————————————————————–
Filmų premjeros jau lapkričio 18 d. „Scanoramoje“.

 

Kategorijos: Uncategorized.

Comments are closed.