Sėkmingai išleista pirma kino kuratorių programos laida

11209714_10205039993054156_1761872208977540853_n
Mantė Valiūnaitė

“Pernai metais pirmą kartą su kolege Aiste Račaityte dėstėme kino programų kuravimą Pasidalinti savo darbu, suteikiant jam platesnį kino istorijos ir kino kalbos konstekstą abiems atrodė kaip didžiulis iššūkis, tačiau kupinas džiaugsmo. Ir niekada turbūt nepamiršiu šių šviesių dešimt veidų, kurių akys iš pradžių kukliai nudelbtos pamažu įsižiebė, regis, ta pačia meile kinui. Jaunieji kuratoriai lankėsi kino teatre, gilinosi į kino istoriją, pažvelgė į kino rodymo ypatumus, jų kismą ir dabartinę kino žiūrėjimo situaciją. Kartu bandėme suprasti, kodėl filmai, kurie neatitinka šabloninių konstrukcijų taip gąsdina žiūrovus. Tačiau šio kurso tikslas buvo ne tik įsigilinti ir suprasti, tačiau ir patiems surengti peržiūras, jas pristatyti, susipažinti su visais žingsniais, kurie turi būti žengti, kad kino filmas pasiektų žiūrovą. Susirinkusi SKA studentų grupė per tokį trumpą laiką taip akyse užaugo, kad buvo sunku patikėti!” – pasakoja kino kritikė ir kuratorė Mantė Valiūnaitė.

12541043_1003739653016088_4516174403696560997_n
Julija Šilytė

Diplomuotos kino kuratorės Julijos Šilytės įspūdis apie kursus:

“Visą savo ilgą gyvenimą nemažai save bandžiau. Ir ten, ir čia, ir kažkur. „Atrask save!”. Ir nenustebsit, bet vis tiek pasakysiu, kad SKA pažinau tą savo dalelę, kuri kažkaip seniau po pernykščiais lapais slėpėsi, ta dalelė (elementarioji) vis suspirgėdavo, kai ji pradėjo skaityti judančių paveikslėlių kalbą, kai pradėjo įmatyti kuratoriaus, kaip kūrėjo, pridėtinę vertę, kai įžvalgos pradėjo dėliotis į sakinius ir gautis kažkokie juodai balti margumai (būtent – pradėjo). Čia būta tos pradžios, tokios labai grynos ir sukeliančios nuostabą, kaip kad būna, kai beskaitant filosofinius rašinius „noriu suprasti“ pakeičia „pradedu suprasti“. Niekada nebūna „suprantu“ tokio aštuonraidžio žodžio, tad „pradedu suprasti“ reikėtų “caps locku” ir su šimtu šauktukų rašyti, nes tokia ta emocija.

Kuo labai džiaugiuosi tai, kad Skalvija šalia visos tos kūrybos ir skraidymo padebesiais davė (ir aš sugebėjau pasiimti) organizuotumo ir pragmatiškumo. Nes greta puikių valandų kino salėje nugriaunant ketvirtą sieną buvo ir šiek tiek stresinių būsenų: nuo nežinau-ką-šneku-oi-gal-jau-nusišneku būsenos pristatant seansą iki apskritai nežinios dėl jo vyksmo, visiško skubėjimo pasiruošti pačiam seansui ir etc. Išsitreniravo ir veikimas realiu laiku, sukimasis iš situacijos, kai dingsta kažkokie nereikalingi nerimavimai, kompleksai, nes reikia padaryti ir abejonėms nebelieka laiko. O čia labai gerai. Paskui jauti pasitenkinimą padarytu darbu. Tikrai. Po kiekvieno seanso jausdavau kažkokią pilnatvę, tokias, atrodo, keturias mažas šventes apturėjome.
O be viso šito emocinio ir intelektualinio bagažo, kuris ir taip jau pilnokas to naivaus jaunatviško maksimalizmo, buvo toks priešpriešinis smūgis su dabartine kino vartojimo kultūra apskritai. Noras rodyti gerą ir kiek drąsų kiną, matyt, tyrinėjantį dar gyvas žaizdas, nebuvo tiek aktualus pačiam žiūrovui, o atpalaiduojantis holivudinis miuziklas sulaukė dar ir kokių katučių. Iškilo aiškus (?) kino teatro programų sudarytojo klausimas: kaip pasiekti žiūrovą? Kaip rasti kompromisą tarp savo ir žiūrovo prioritetų? Klausimų, problemų, jų sprendimų būta ir daugiau. Ir dėl to tik džiugu, nes išėjęs iš Skalvijos suvoki, kad viskas įmanoma, kad tikrai viską gali padaryti, tik daryk. Tai jei dar skaitai dabar šitą impresiją ir mąstai, ar SKA yra geras pasirinkimas, žinok, turbūt vėl nenustebinsiu, bet drąsiai pasakysiu: tikrai taip. Labai linkiu čia užeiti ir nebeišeiti, kartais va ir nuo lietaus pasislėpti.”

Julijos filmų recenzijos:
* “Kraujas”: http://kkd.zurnalaskinas.lt/865
* “Ramybė mūsų sapnuose”: http://kkd.zurnalaskinas.lt/749

Šiemet renkamas naujas kino kuratorių kursas. Norintiems užsiregistruoti, spauskite čia.

Kategorijos: Uncategorized.

Comments are closed.