SKA studentų atsiliepimai

F3740032
2015 m. vaidybinio kurso diplomantai (vad. T. Smulkis)

Monika Navickaitė, 2016 m. dokumentinis k.

Mokydamasi dokumentikos kurse aš paaugau. Įsitikinau, kad nėra nieko įspūdingiau už žmogaus veidą, išmokau užkalbinti praeivius gatvėje, suvokiau, kad būti visišku individualistu gal ir lengviau, bet tikrai ne smagiau, jei kuri filmą. Pabuvau vietose, kur niekad savo noru (be kameros) kojos nekelčiau ir man patiko, supratau, kad savo idėja svarbiausia tikėti pačiam, o kūrimo eigoje – mokėti pripažinti, kad ne viskas žiūrovus veikia taip, kaip manei. Bet smagiausia buvo stebėti žmonių reakcijas per peržiūras ir, garbės žodis, kiekvieno sukikenimas per mano filmą man buvo dovana.

Kažin ar galima paaiškinti, kas yra „Skalvijos kino akademija“ žodžiais. Ar piešiniais. Tiesiog reikia nebijoti bandyti, net tada, kai baisu, ar kai nežinai kaip. Ir tiesiog ateiti.

Kristupas Žukauskas, 2016 m. dokumentinis k.
 
Skalvijos kino akademija man tapo didelis atradimas. Ėjau į ją nieko nesitikėdamas. Gal kiek keistoka, bet nebuvau tas nors kiek „kinovas“. Aš net nebuvau tas, kuris žiūrėjo daug filmų ir degė kinu. Jau per pirmąjį pokalbį ar kitaip vadinamąją, atranką, kurioje galėjom pasikalbėti su būsimais dėstytojais, pamačiau aplink save būtent tokius, kokius minėjau – žiauriai užsidegusius, bet pats toks nebuvau.
Tie du metai „Skalvijoje“ leido įsimylėti kiną ir pradėti jį nors kiek suprasti, leido savo kritikai atrasti argumentų kur nors televizijos glūdumoje rodomui filmui. Kaip jaučiuosi baigęs SKA? Na, jaučiu tam tikrą vidinę tuštumą, taip pat pasiilgau dėstytojų – jie labai labai įdomūs žmonės! Rekomenduoju „skalvijinių“ žmonių aplinką kiekvienam, kas nori atrasti kažką naujo ne tik aplinkoje, o ir savyje bei kituose žmonėse.

Aušra Umbrasaitė, 2015 m. vaidybinis k.

Turbūt svarbiausia išdrįsti čia ateiti, išdrįsti sutikti tuos visus neįtikėtinai įdomius, kūrybingus ir įkvepiančius žmones, iš kurių norisi mokytis ir, oi, kaip norisi, kad jie taptų tavo draugais. Išdrįsti kurti ir kalbėti apie kiną, bet visuomet iš tiesų ir apie save. Suprasti, kad filmas prasidėjo anksčiau nei tu jį pamatai ir nesibaigia, kai pradeda bėgti titrai. Bet gal net svarbiau už visa tai suprasti, kad įkliuvus į tą procesą, nenustosi ir vėliau domėtis, žiūrėti, bendrauti kino kalba, nes kiekviena nauja nematyta vieta – vau, kokia gera lokacija, ta kompozicija kažkokia labai dolaniška, o kontrinė šviesa gražiai apšviečia kažkieno plaukus.

Patricija Andrijaitytė, 2015 m. vaidybinis k.

11403173_10204616599519527_8330480887762313486_nLaura Aliukonytė, 2014 m. dokumentinis k.

Galiu drąsiai sakyti, jog Skalvijos kino akademija tapo mano antraisiais namais. Pirmieji metai buvo sunkesni – išgirdome daug naujų dalykų, apie kuriuos buvome beveik nieko negirdėję, tačiau džiugu buvo tai, jog visuomet jautėme palaikymą iš dėstytojų – jie visuomet padrąsindavo, kai sunkiai sekdavosi (o sekdavosi tikrai nelengvai…) su filmų montažais, idėjos vystymais. Antrieji metai – buvo pats malonumas. Dokumentikos ir vaidybinio kurso moksleiviai  padėjo vieni kitiems per filmavimus. Žinoma, buvo ir piktų žodžių ir nuomonių išsiskyrimo, tačiau asmeniškai man, filmavimai davė ne tik daug praktikos, žinių, tačiau ir labai daug teigiamų emocijų, naujų potyrių, kuriuos prisimenu iki šiol. Labai džiaugiuosi puikiais ir labai pareigingais akademijos dėstytojais, ypač kurso dėstytoja Giedre Beinoriūte, kurie į paskaitas ateidavo puikiai pasiruošę –  viso to jie reikalavo ir iš mūsų, tad laikui bėgant įskiepijo, kad darbai turi būti atlikti laiku ir jokių kitą kartą atnešiu negali būti. Tad galiu tik didžiuotis, jog turėjau galimybę studijuoti Skalvijos kino akademijoje, į kurią kas kartą bus malonu grįžti. Mylėkit ir puoselėkit šiuos kino namus, būsimi skalviečiai!

Skaistė Antulytė

Intensyviai kinu pradėjau domėtis prieš metus ir jis užvaldė visą mano gyvenimą, tapo tarsi akis pamaloninančiu ir kartais daug klausimų paliekančiu gyvenimo mokytoju, prie kurio mokymo aš vis labiau priprantu. Tikiuosi, kad ateityje kinas man rūpės vis daugiau ir lydės mane visą likusį gyvenimą.

Alina Janukevičiūtė

Kiekvienas filmas – tai atskiras pasaulis, visiškai kitoks, negu pats įsivaizduoji; jame galioja savos taisyklės. Kiekviename tokiame pasaulyje savita muzika, atmosfera, erdvė, pažįstamų žinomų ir visai nepažįstamų charakterio bruožų žmonės. Žiūrėdamas filmą, matai kito žmogaus gyvenimą režisieriaus akimis ir tai be galo įdomu. Kine viskas įmanoma. Svarbiausia, kad jame gali būti laiminga pabaiga. Aš myliu kiną.

Indrė Korsakaitė

Kinas – tai galimybė nusikelti į tą vietą, kur trokšti; būdas patirti tai, apie ką visada svajojai; galimybė išmokti daugybę naujų dalykų ir netgi atrasti save. Mano manymu, taip yra todėl, kad filmavimo kamera gali atsidurti bet kur ir tarsi ant lėkštutės pateikti sukauptą medžiagą. Mums tereikia noro šį kino pasaulį įsileisti į save, padaryti sau prieinamus visus pasaulio dėsnius ir teorijas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

*

HTML tags are not allowed.