Tai kas gi vyko šeštadienį „Skalvijoje“?

Šeštadienis, 17:19, kalbasi du prie „Skalvijos“:
– Kas čia vyks, nežinai?
– Kažkokia lietuviška premjera, skaičiau kažkur.
– O kieno? Tie lietuviški filmai dygsta kaip pasiutę, nespėji ir sekti
– Tiksliai nežinau, lyg ir kažkokių studenčiokių, bet tiek šurmulio, kad galiu ir klysti…
– Klausyk, aš niekur neskubu. Palaukiam? Smalsu, kas gi čia bus…

Monikos Daužickaitės nuotr.

O viskas buvo taip… Kaip du „Skalvijos“ prieteliai ir spėjo, šeštadienio pavakarę „Skalviją“ užplūdo „Skalvijos“ kino akademijos studentai, jų draugai, pažįstami ir nepažįstami, bet visi prie kino. Nusidriekė tokios eilės, kokių ir „Maksima“ nemačius. Kol Karolis kombinavo bilietų pardavimus, Kamilė su Goda bandė suvaldyti žiūrovų srautus. Dalis apspito „Skalvijos“ galeriją, kurioje buvo eksponuojami akademijos studentų darbų plakatai. Tai buvo pirmasis signalas, kad laukia neeilinė peržiūra. Suintriguoti ir sužadinti lankytojai glaudės ir spaudės, kol visi sugužėjo į salę.

Čia teko dar labiau susispausti, nes laisvos kėdės akimoju išnyko, paskendusios žmonių jūroje. Tada užsidegė šviesos ir scena atgijo. Į ją įžengė „Skalvijos“ kino akademijos siela Goda, o netrukus ir naujoji akademijos vadė Kamilė ir įžiebė žalią šviesą. Jos paakinti scenoje pasirodė į keršto temą gilinęsi vaidybininkai pirmakursiai su Tomu priešakyje ir pristatė debiutinius trumpukus.

Kai jie visiems atkeršijo – geroms dailioms mergaitėms, nuo pomidorų sulčių priklausomoms mokytojoms, triukšmingiems kaimynams, Sanioms ir kt., – išaušo dokumentininkų istorijų metas. Giedrė didžiuodamasi pristatė savo auginamus talentus, o jie – kameros vertus šeimos narius. Salė kikeno, krizeno, juoko ašaras braukė, o nuolatinės ovacijos patvirtino – ne veltui tos bemiegės naktys.

Po pertraukos visi grįžo kaip įelektrinti – kam gi atiteks „Skalvijukas“? Tačiau prieš tai, kaip liepiama visose dramaturgijos vystymo taisyklėse, estafetę perėmė Emilė Maigytė, pirmoji „Skalvijos“ kino akademijos inkubatoriaus dalyvė. Ji panardino publiką į  savo animacinius ieškojimus, pasirinkusi retroskopo techniką.

O tada, na, jau tada… diplominius į ekraną paleido akademiją baigiantys J. Lapinskaitės studentai ir su jauduliu širdy laukė verdikto – kam? Filmai kaustė prie ekrano ir jaukinosi žiūrovus: „už mane sirk, už mane“. Peržiūros baigėsi ir kažkur šalia pasigirdo: „šitas tai geras buvo“. Taip galvojo ir visa „Skalvija“, todėl „Skalvijukas“ iš Vilmos rankų nukeliavo į Klaudijos ir Vaivos rankas už istoriją lifte „Up ir down“.

Na, o paskui viskas ėjosi kaip toje pasakoje „ir aš ten buvau, alų midų gėriau…“ pala pala… „Skalvijos“ kino akademijoje tortą valgiau ir sukurti gerą filmą žadėjau!

Lauryno Mataičio nuotr.

Kategorijos: Uncategorized.

Comments are closed.