Ugnės Žemaitytės įspūdžiai iš VAFI 7

Praėjus savaitei laiko po festivalio, kalbiname dokumentinio kino antrakarsę Ugnę Žemaitytę apie savo pristatytą filmą Kroatijoje, kelionės įspūdžius ir, apskritai, kūrybinę motyvaciją.

vafissUgne, kaip kilo mintis sukurti animacinį filmą “Uroda”?

Viskas prasidėjo nuo to, kad tai buvo „užduotis” – darai tai, nes reikia. Prisimenu, kaip sėdėjau vidury nakties prieš pat pat idėjų gynimą ir po truputį dėliojau mintis scenarijui. Tarp visų žodžių paišėsi Fridos Kahlo antakiai – tuo laikotarpiu jie buvo mane užvaldę, tad norėjosi kažką padaryti su jais. Aišku, visa ko atramos taškas pakito, bet pagrindinė tema išliko tokia pati – grožio siekis. Tiek pačios Fridos paveiksluose, tiek savo gyvenime pastebiu daugybę bandymų ieškoti estetikos, kuri neretai tampa absurdiška. Taip pat idėjai didžiulę įtaką padarė visuomet persekiojanti pokyčių baimė, kas galiausiai ir tapo filmo rėmais – grožis virsta bjaurastimi, gyvybės pilnas kūnas tampa tuščia bala. Kodėl animacija? Tiesą pasakius, pati nežinau, tačiau dėstytojų abejonės, ar spėsiu viską atlikti laiku, tapo didžiausia motyvacija.

Kaip “Uroda” pakliuvo į VAFI 7 festivalį?

Už filmo pakliuvimą į festivalį turėčiau būti dėkinga Skalvijos kino akademijai už tai, kad apsiėmė jo sklaida. Patekti į animacijos festivalio konkursinę programą yra neįtikėtina, o tai, kad gavau galimybę pati sudalyvauti renginyje, net ir dabar po vizito Varaždine skamba nerealiai.

VAFI_otvorenje-38-750x386VAFI_5_otvaranje

Papasakok apie kelionės įspūdžius. Ko pasisėmei iš festivalio?

Tai buvo pirma kelionė į Kroatiją, tačiau tikrai nebus paskutinė. Didžiulį įspūdį paliko gamta bei pačių gyventojų santykis su ja, neįtikėtinas ir architektūros grožis. Na, o pačio festivalio metu mačiau daugiau nei 100 animacinių filmų iš skirtingų šalių. Visad įdomu tai, kokios temos aktualios bendraamžiams, kaip jie mato pasaulį ir, kokį norėtų matyti jį ateityje. Festivalio metu matyta knygos „Mano senelis buvo vyšnia“, kurią skaičiau dar būdama visai maža, ekranizacija įkvėpė ir vienam galimam ateities projektui.

Ko palinkėtum skalviečiams?

Visiems skalviečiams norėčiau palinkėti drąsos pasakoti net ir apie tuos dalykus, kurių patys bijote. Daugiau pasitikėjimo savimi, kai reikia „kovoti“ su dėstytojais dėl idėjos, o gal ir viso filmo vietos po saule. Netingėkite ir kurkite, nes tiek darbo procesas, tiek jo rezultatas yra tam tikra reabilitacija, kuri padeda susidėlioti reikiamus dalykus į reikiamus stalčiukus.

 

Kategorijos: Uncategorized.

Comments are closed.